„Atvirieji duomenys“ (angl., open data) tampa daugelio tyrimų, institucijų, ar projektus finansuojančių organizacijų standartu. Dažnai piliečių mokslo (angl., citizen science) surinkti duomenys arba finansuoti viešųjų įstaigų, privalo būti visiems prieinami; dažnai duomenis tokiu būdu išleidžia ir valstybinės įstaigos, pvz., savivaldybės.

Kai kurie projektai, pvz., OpenStreetMap, veikia vien tik atvirųjų duomenų pagrindu. Tačiau atvirai dalintis galima ne vien geografiniais duomenimis – atviri gali būti ir ištisi žmonių genomai (jei jie patys sutinka), įvairių aplinkos tyrimų, net medicinos tyrimų duomenys, žinoma, nepublikuojant jautrios informacijos (žmonių vardų ir kitų identifikavimo duomenų).

Atviruosius duomenys gali atsisiųsti ir panaudoti bet kas – tiek kiti mokslininkai, tiek valdžios, tiek verslo atstovai, tiek kiekvienas suinteresuotas asmuo. Taip paspartinamas mokslo progresas ir užtikrinama, kad duomenys būtų panaudojami kuo racionaliau.

Ne mažiau svarbus ir populiarėjantis „atviros prieigos“ (angl., open access) publikavimo modelis. XVII a. gimusi straipsnio publikavimo sistema tuomet buvo itin efektyvi. Iki tol slapukaudavę ir nepateikdavę aiškių savo atradimų detalių, idant jų pasiekimų niekas nenugvelbtų, dabar galėjo publikuoti straipsnius, kuriuose aiškiai apibūdindavo savo atradimus bei tyrimų eigą, neprarasdami nuosavybės teisės į savo atradimus. Tokia pati sistema tebeveikia ir dabar.

Vis dėl to, pastaruosius amžius veikę moksliniai žurnalai tiek autoriams, tiek skaitytojams užkraudavo nemažus mokesčius – juk publikavimas, t. y. žurnalų rinkimas, maketavimas, spausdinimas, kainuoja nemažai.

Tačiau besivystant naujosioms medijoms, straipsnius internete publikuoti darosi be galo paprasta ir nebrangu. Ir, nors administraciniai ir koordinavimo procesai reikalauja iš žurnalų žmogiškųjų resursų ir lėšų, kertiniai mokslo publikavimo procesai nekainuoja nieko.

Visų pirma, mokslininkai iš savo publikuotų straipsnių nieko neuždirba. Skirtingai nei knygų, muzikos, filmų industrijos atstovai, mokslininkai gauna atlygį tiesiogiai iš institucijų, kuriose dirba, pvz., universitetų ar privačių institutų, arba kitų projektams skiriamų dotacijų. Straipsniai mokslininkui papildomų pajamų nesuteikia – pagrindinė motyvacija publikavimui yra kuo platesnė rezultatų sklaida, kad būtų lengviau užsitikrinti tolesnį finansavimą, atrasti naujų partnerių, perteikti naujas žinias mokslo bendruomenei bei plačiajai visuomenei bei lipti karjeros laiptais.

Svarbi mokslo publikacijų kokybės užtikrinimo sistema – tarpusavio vertinimas – taip pat nieko papildomo žurnalams nekainuoja. Prieš spausdinant, straipsnių recenzijas atlieka kolegos mokslininkai, tai darydami visiškai savanoriškai ir vedami mokslo sklaidos, kokybiškų žinių užtikrinimo paskatų.

Vis dėl to, nors nei autoriams, nei recenzentams mokėti nereikia, didelė dalis „tradicinių“ žurnalų prašo autorių susimokėti didelį publikavimo žurnale mokestį. Tuo tarpu skaitytojai dažnai taip pat turi mokėti milžiniškus mokesčius, kad galėtų šiuos straipsnius perskaityti. Bibliotekos ir universitetai, kad užtikrintų prieigą savo darbuotojams, studentams ir lankytojams, privalo pirkti brangias žurnalų prenumeratas. Šios prenumeratos kai kuriose disciplinose vidutiniškai gali kainuoti daugiau nei 5 tūkst. JAV dolerių per metus.

Turint omenyje, kad moksliniai tyrimai dažnai finansuojami iš viešųjų fondų, o autoriai iš publikacijų papildomai nieko neuždirba, atrodytų natūralu, kad bet kas norintis – mokslininkas ar ne – straipsnius apie šiuos tyrimus turėtų prieiti nemokamai. Tuo labiau, jog visa tai – pasaulio žinios, kurias izoliuoti dideliais mokesčiais atrodo mažų mažiausiai neetiška.

Plečiantis elektroninės publikacijos galimybėms, šios idėjos vedini, kuriasi vis nauji atviros prieigos žurnalai, kuriuose publikuojami straipsniai prieinami visiems norintiems. Populiarūs atviros prieigos žurnalų tinklai yra Public Library of Science (PLoS), BioMed Central (BMC), bei daugybė kitų. Kai kurie iš šių žurnalų iš autorių pusės prašo tam tikro publikacijos mokesčio (jis dažniausiai sumokamas iš projekto lėšų), tačiau dauguma jų – nemokami tiek autoriui, tiek skaitytojui ir visuomet yra laisvai prieinami. Be to, atviros prieigos straipsniai gali būti publikuojami ir įvairiose straipsnių saugyklose, pvz., arXiv.org, ar vietinėse bazėse mokslo institucijose.

Atviros prieigos straipsnius galima ne tik 0perskaityti – juos galima be autorinių teisių pažeidimo išversti į kitą kalbą, panaudoti publikuotas iliustracijas, atlikti metastudijas ir pan. Toks straipsniuose sukauptų žinių panaudojimas išties neribotas – pavyzdžiui, Mark2Cure piliečių mokslo projektas, ieškodamas sąsajų, naudoja įvairius mokslinius tekstus ir taip paspartina retų ligų tyrimus. Jei daugiau mokslinių straipsnių būtų atviri, tokių tyrimų galimybės išaugtų.

Taip atviros prieigos straipsnis, be jokių papildomų išlaidų autoriui ir ypatingų išlaidų leidėjui, gali suteikti keleriopai daugiau naudos, nei brangiai apmokestinamas straipsnis. Žinoma, jog taip skatinamas neabejotinas mokslo progresas, o autorius gauna tiek pat naudos, kiek ir prieš tai, arba netgi daugiau – jo tyrimų rezultatai pasklinda plačiai ir toli!

Tokių pačių rezultatų tikimasi ir iš kitų atviro mokslo apraiškų – atviro dalinimosi rezultatais, komunikacijos ir bendradarbiavimo visose tyrimų stadijose, apsikeitimo idėjomis ir t. t. Juk galėdami keistis idėjomis bei dalintis tyrimų objektais, įspūdingų rezultatų, ko gero, pasiektume daug greičiau, nei slapukaudami, konkuruodami ir dubliuodami vieni kitų darbus… Belieka tikėtis, jog atviro mokslo revoliucija į mokslo pasaulį šiuos pokyčius atneš!

E.M.Ramanauskaitė

Komentarai ()