Kada buvo prijaukintos vištos ir dėl ko? Rasti įrodymai, kad žmonės buvo laidojami kartu su šiais paukščiais ir tai kelia stebinančias išvadas  ()

Vištos buvo prijaukintos vėliau, nei manėme – bet tikriausiai ne dėl mėsos. Vietoje to jos galėjo būti savotiškos signalizacijos sistemos arba dvasiniai vedliai į pomirtinį gyvenimą, skelbia mokslininkai.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Seniausios rastos naminės vištos gyveno ne anksčiau kaip prieš 3670 metų – o tai rodo, kad labiausiai paplitusio pasaulyje naminio gyvūno istorija yra kur kas trumpesnė, nei manyta anksčiau.

Be to, atrodo, kad šie paukščiai iš pradžių nebuvo auginami dėl mėsos – todėl neaišku, kas nulėmė prijaukinimo procesą.

Šiandien gyvenančios vištos yra kilusios iš laukinio Pietryčių Azijos paukščio, vadinamo bankivine višta (Gallus gallus, angl. red junglefowl), tačiau kada tiksliai įvyko prijaukinimas, ilgą laiką buvo neaišku. Kai kurie mokslininkai apskaičiavo, kad pirmoji naminė višta gyveno daugiau kaip prieš 6000 metų – o kiti teigia, kad vištų kaulų rasta 10 000 metų senumo archeologinėse radimvietėse.

Tulūzos antropobiologijos ir genomikos centro (Prancūzija) mokslininkė Ophélie Lebrasseur yra išsamios radinių analizės bendraautorė. Tyrime daroma išvada, kad naminės vištos tarp archeologinių radinių pirmą kartą aiškiai datuojamos daug vėliau – tarp 1650 m.pr.m.e. ir 1250 m.pr. m.e.. Jų kaulai buvo rasti Ban Non Wat vietovėje centriniame Tailande.

„Tai ankstyviausias nenuginčijamas įrodymas, – sako O.Lebrasseur. Ban Non Wato vietovėje ne tik gausu vištų kaulų, bet ir yra įrodymų, kad žmonės buvo laidojami kartu su paukščiais – o tai, pasak mokslininkės, aiškiai rodo, kad paukščiai buvo susiję su domestifikacija.

Viena iš priežasčių, kodėl mokslininkai anksčiau manė, kad prijaukinimas įvyko daug anksčiau, yra ta, kad vištų kaulus lengva supainioti su kitų paukščių – pavyzdžiui, fazanų, kaulais. Kita priežastis yra ta, kad po žeme besirausiantys gyvūnai gali nustumti mažus vištų kaulus žemiau, todėl jie atsiduria senesniuose, gilesniuose sluoksniuose – o tai gali paskatinti archeologus manyti, kad kaulai yra senoviniai.

Antrame tyrime Kardifo universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkė Julia Best su kolegomis pademonstravo, kaip šis procesas gali suklaidinti archeologus. Jie nustatė 23 vištų kaulų, paimtų iš kelių archeologinių radimviečių Europoje ir šiaurės vakarų Afrikoje, datą radioaktyviąja anglimi - ir paaiškėjo, kad 18 iš jų buvo naujesni, nei manyta anksčiau.

 

Buvo manoma, kad vieno kaulo iš Bulgarijoje esančios radimvietės amžius yra 7500 metų – tačiau datavimas radioaktyviąja anglimi parodė, kad jis priklausė vištai, gyvenusiai maždaug 1959–1985 mūsų eros metais. J.Best sako, kad tokie rezultatai nebuvo visiškai netikėti. „Pradėjome nujausti, kad kai kurie ankstyviausi kaulai tikriausiai nėra tokie seni, kaip buvo teigiama“, – sako ji.

O.Lebrasseur komanda įtaria, kad vištų prijaukinimą galėjo paskatinti javų auginimas Pietryčių Azijoje.

„Tai sukūrė atviresnę, mažiau [medžiais apaugusią] aplinką, o tai iš tikrųjų yra aplinka, kurioje klesti bankivinės vištos, – sako ji. – Ir jos galėjo maitintis žmonių bendruomenės atliekomis“. Tai leidžia manyti, kad paukščius traukė žmonių gyvenvietės, o natūralioji atranka galėjo suvaidinti tam tikrą vaidmenį paverčiant juos naminėmis vištomis. Manoma, kad šunys buvo prijaukinti iš esmės panašiai.

 

Ne taip aišku, kodėl žmonės būtų skatinę vištų prijaukinimą. J.Best ir jos kolegos rado nedaug įrodymų, kad pirmą kartą atvežtos į Europą vištos būtų buvusios skerdžiamos maistui – ir O.Lebrasseur mano, kad tai rodo, jog prijaukinti vištas paskatino ne mėsos poreikis. Ji sako, kad vis dar nelabai suprantame, kas lėmė šį procesą. Galbūt ankstyvosios vištos veikė kaip savotiška signalizacija, perspėjimo apie pavojus sistema – kaip ir žąsys – o gal jos buvo laikomos dėl kiaušinių.

Žinome tik tiek, kad vištos paprastai buvo traktuojami kaip egzotiniai gyvūnais, ypač kai jos išplito už natūralaus bankivinių vištų geografinio arealo ribų. J.Best ir jos kolegos, atlikę datavimą radioaktyviąja anglimi, pamatė, kad ankstyviausios Europoje gyvenusios naminės vištos datuojamos pirmuoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą – ir dažnai buvo kruopščiai laidojamos, o ne atsitiktinai skerdžiamos.

 

Bendri žmonių ir vištų palaidojimai maždaug prieš 2000 metų, kurie buvo aptikti Britanijoje, gali būti įrodymais, kad paukščiai buvo laikomi dvasiniais vedliais, galinčiais vesti žmonių sielas į pomirtinį gyvenimą, sako J.Best. „Buvo tam tikrų asociacijų su dievybėmis“, – teigia mokslininkė.

Tik praėjus keliems šimtmečiams po jų atsiradimo Europoje vištos atsidūrė ant valgomojo stalo – ir jų statusas sumažėjo. Galiausiai žmonių bendruomenės ėmė manyti, kad vištas galima auginti intensyviomis sąlygomis. Tačiau O.Lebrasseur mano, kad pastaruoju metu pastebima tendencija rodo, kad kai kuriems vartotojams dabar vėl šiek tiek labiau rūpi vištų gerovė. „Tai įdomus pokytis, – sako ji. – Vartotojai sąmoningai renkasi vištas, su kuriomis jas auginant buvo geriau elgiamasi“.

Tyrimai skelbiami PNAS ir „Antiquity“.

Parengta pagal „New Scientist“.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
(5)
(1)
(4)

Komentarai ()

Susijusios žymos: