[Nuomonė] NATO panikavo: planas tik vienas – ištverti kiek pavyks, o tada smogti branduoliniais ginklais ir bėgti ()
Ar SSRS galėjo nugalėti NATO Šaltojo karo laikais? Karo istorikas dalinasi savo samprotavimais quora.com portale.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ant „popieriaus“, taip. Ir NATO viršūnės taip pat tuo tikėjo. Visas NATO planas didžiąją Šaltojo karo dalį buvo sulaikyti juos konvencinėmis pajėgomis kuo ilgiau, o kai viskas pradės žlugti, panaudoti taktinius branduolinius ginklus ir tada pasitraukti į vakarus nuo Reino, pasakoja Andriejus, karo istorikas mėgėjas.
Reikėtų pažymėti, kad Rytų ir Vakarų konfliktas Šaltojo karo metu iš esmės būtų buvęs Varšuvos Pakto invazija į Vakarų Vokietiją. NATO neturėjo jokios gilios strategijos, kuria būtų galima pasikliauti, o Varšuvos Paktas (Vidurio ir Rytų Europos socialistinių valstybių karinio ir politinio bendradarbiavimo sutartis) buvo beviltiškai jį pranokęs tiek aktyviosiose, tiek rezervinėse pajėgose. Visa Varšuvos Pakto šalių ekonomika, infrastruktūra ir kariuomenė buvo sukurta tam, kad kovotų šį karą. Jie tam ruošėsi 40 metų. Tai buvo viskas, kam jie treniravosi, beveik išimtinai kovoti su NATO. Tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios sovietų/rusų armijos prastai veikė kovos su sukilėliais operacijose, nes jos neįsivaizdavo, ką daro.
Šis karas būtų buvęs itin intensyvus ir nepaprastai greitas, su precedento neturinčiais nuostoliais. Nepaisant didžiulio karių ir įrangos kiekio abiejose pusėse, jis būtų išnaudotas daugiausia po kelių mėnesių, o NATO kariuomenės būtų greičiau pavargusios dėl mažesnių apmokytos darbo jėgos ir įrangos atsargų bei privalėjimo pasikliauti transatlantinėmis tiekimo vilkstinėmis iš JAV. Varšuvos Pakto šalys, ypač SSRS, sukaupė bedieviškai daug įrangos – nuo tankų ir amunicijos iki uniformų ir šalmų – ji galėjo būti tiekiama sausumos keliais. Nors daugelis atsargoje esančios technikos buvo pasenusi, kol ji pradėtų pasiekti frontą, NATO jau kovotų lazdomis ir akmenimis.
Mažai tikėtina, kad sovietai būtų bandę – ar net būtų galėję – eiti toliau į vakarus nei Reinas, nes Prancūzija ryžtingai pareiškė, kad panaudos branduolinius ginklus, jei priešo kariuomenė įžengs į jų teritoriją, o iki to momento – sovietų tiekimo linijos vis tiek būtų rimtai pertemptos.
NATO, o ypač JAV doktrina pradėjo keistis R. Reigano vadovavimo metais. Jie pradėjo rimtai ruoštis laimėti karą su Varšuvos Paktu. Devintojo dešimtmečio pradžioje NATO kariuomenėse pradėjo atsirasti naujos sudėtingos ginklų sistemos, kuriose naudojama pažangi elektronika, kurios SSRS negalėjo masiškai pagaminti. Tai suteikė jiems technologinį pranašumą prieš Varšuvos Paktą, o 1989 metais NATO laimėti būtų turėjusi labai daug šansų.
Kalbant apie kitus frontus, sovietų karinio jūrų laivyno pajėgos, be povandeninių laivų, būtų „žaidusios“ gynyboje. Jos negalėjo tikėtis pergalės prieš NATO atviroje jūroje, o tai realiai apribojo karą Europoje. Jos galėjo kovoti dėl NATO karinio jūrų laivyno viršenybės kelias dienas ar savaites, bet būtų buvusios sunaikintos. NATO laikė tikėtiną desantiniais nusileidimais Lenkijos ir Sovietų Sąjungos invaziją į Daniją. Juodosios jūros ir Balkanų regiono veikla tikriausiai būtų ribota, bet abejoju, kad tam būtų skirta daug išteklių. Įsiveržti į neutralią Austriją ar Jugoslaviją bet kuriai pusei būtų buvę daugiau rūpesčių nei verta.
Negalite palyginti Rusijos armijos veiklos Ukrainoje su hipotetiniu Varšuvos sutarties armijų pasirodymu Šaltojo karo metais. Rusijos armija yra tik sovietinės armijos šešėlis, valdomas korumpuotų politikų ir generolų, kurie visiškai sumenkino jos pajėgumus. Ji vis dar bando kovoti kaip devintajame dešimtmetyje, nepaisant to, kad karas nuo to laiko smarkiai pasikeitė, o ji iš pradžių net nebeturėjo galimybės taip kovoti.
Panašiai irakiečiai nepalyginami su Varšuvos Paktu. Taip, jie naudojo daug sovietinės technikos, tačiau panašumai tuo beveik ir baigėsi.
Be to, NATO tuo metu nebuvo super profesionali ir itin moderni jėga, kokia yra šiandien. Iki devintojo dešimtmečio pradžios ji daugumoje sričių atsiliko nuo sovietų. Tik tada, kai JAV nusprendė tiesiogine prasme pralenkti sovietus, ji ryžtingai išsiveržė į priekį ginklavimosi varžybose.
Realybė yra tokia, kad mes niekada nesužinosime, kaip šis karas būtų pasibaigęs, todėl priimkite viską, ką apie jį girdite, sąlygiškai. Kaip sakiau pradžioje, visa tai „ant popieriaus“.
Jei kas nors ieško geros grožinės literatūros šia tema, Ralpho Peterso „Raudonoji armija“ yra puikus subalansuotas sovietų ir NATO konflikto vaizdas, suteikiantis gana tikrovišką supratimą apie tai, kaip šis karas būtų pasibaigęs. Deja, tai pasakojama tik iš sovietinės pusės, o visos kitos mano perskaitytos „trečiojo pasaulinio karo“ knygos („Team Yankee“, „Red Storm Rising“) atrodo kaip veiksmo filmas.