Kaip meilė veikia mūsų smegenis? ()
Įsimylėjimas gali paliesti jūsų širdį, bet ar kada susimąstėte, kokią įtaką meilė turi smegenims?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pasirodo, įsimylėjimas atitinka pagrindinių smegenų cheminių medžiagų išsiskyrimą tam tikrose smegenų srityse, „Live Science“ pasakojo Baltimorės Džono Hopkinso universiteto Medicinos mokyklos neuromokslų docentas daktaras Gülas Dölenas.
Vienas iš šių smegenų regionų yra pagumburis. Ši migdolo dydžio, daugiafunkcinė sritis giliai smegenyse išskiria hormoną oksitociną, arba tai, ką G.Dölenas vadina „meilės chemine medžiaga“.
Oksitocinas yra ypatingas hormonas, skatinantis tarpusavio ryšį. Gimdymo, maitinimo krūtimi, orgazmo ir glamonių metu pagumburio ląstelės jį išskiria į hipofizę, kur jis saugomas vėlesniam naudojimui.
Meilės rūšys
„Pirmiausia turėtume išsiaiškinti, ką turime omenyje sakydami meilė“, – sakė G.Dölenas, – „Anglų kalboje turime vieną žodį. Graikai turėjo šešis žodžius skirtingoms meilės rūšims apibūdinti. Nuo seksualinės aistros iki draugystės ir gilios meilės žmogui.“
Ne visa meilė smegenyse atrodo vienodai, o skirtingų rūšių meilė, pavyzdžiui, romantinė meilė, tėvų prisirišimas ar bičiulio prieraišumas, būna skirtingo stiprumo.
Nors visuose šiuose jausmuose tam tikru mastu dalyvauja tos pačios smegenų cheminės medžiagos, ne visi jie kyla iš tų pačių neuronų, arba nervinių ląstelių smegenyse.
G.Dölenas ir jos kolegos nustatė, kad romantinė meilė kyla iš magnoceliulinių, arba didesnių, neuronų pagumburyje, o kitos meilės formos, pavyzdžiui, prieraišumas savo draugams, kyla iš parvoceliulinių, arba mažesnių, neuronų.
Jų tyrimas, apie kurį rašoma žurnale „Neuron Journal“, atskleidė dar vieną priežastį, kodėl romantiška meilė užvaldo mūsų jausmus.
„Svarbu ne tik neuronų dydis“, – sakė mokslininkas. Įsimylėjus magnoceliuliniuose neuronuose išsiskiria nuo 60 000 iki 85 000 oksitocino molekulių. Tai gerokai daugiau nei mažesniuose neuronuose, kuriuose išsiskiria nuo 7 000 iki 10 000 molekulių.
Išsiskyrusios oksitocino molekulės veikia skirtingai.
Kai oksitocinas palieka magnoceliulinius neuronus (romantinės meilės oksitocino ląsteles), jis patenka į kraują ir cirkuliuojantį smegenų skystį, kuris plauna smegenis, sakė G.Dölenas. Visur, kur jis susiduria su ląstelėmis, turinčiomis oksitocino receptorius – antinksčiuose, gimdoje, krūtyse ir smegenyse, – prisijungia ir suaktyvina tuos receptorius.
„Didelė meilė užlieja visas smegenis. Štai kodėl viskas rožėmis klota“, – sakė G.Dölenas.
Kai oksitocinas palieka parvocelianinius neuronus (platoniškosios meilės oksitocino ląstelės), jis patenka tik į tam tikras sinapses smegenyse, bet nepatenka į kraują, sakė ji.
Tuo tarpu Sandra J.E.Langeslag, Misūrio-Sen Luiso universiteto psichologijos mokslų docentė, tyrė, kaip meilė keičia smegenis realiuoju laiku.
Ji kartu su kitais neurologais atliko smegenų skenavimą ir nustatė, kad smegenų dalys gauna daugiau deguonies – tai rodo kraujo tekėjimą ir smegenų aktyvumą – kai žmonės mato savo mylimųjų, o ne pažįstamų žmonių nuotraukas.
„Nustatėme, kad žmonės labiau atkreipia dėmesį į savo mylimąjį nei į gražų nepažįstamąjį ar savo draugus“, – teigė mokslininkė.