Kol kai kurių mirtinai pavojingų ligų klinika dar tebebuvo neįminta mįslė, jas gydyti medikai bandė suvis klaidingais, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos net šiurpiais metodais.

Neseniai paviešinta informacija apie tai, kaip ŽIV ir AIDS atkeliavo į Jungtines Valstijas, padėjo išsklaidyti ilgam visus įtikinusį mitą, kad 9-ame praeito amžiaus dešimtmetyje kilusios epidemijos epicentre tebuvo vienas vyras, akademinėje literatūroje gavęs Nulinio paciento pseudonimą.

Kaip tapo aišku praėjus maždaug trims dešimtmečiams, Nuliniu pacientu vadintas vyras visai nebuvo nulinis: ant jo ligos istorijos buvo užrašytas ne nulis, o raidė O, kaip nuoroda, kad tas žmogus buvo ne iš Kalifornijos („Outside California“) – valstijos, kuri, mokslininkų įsitikinimu, tapo krizės židiniu. Tikra tiesa, kad „nulinio paciento“ sąvoka užgimė dėl klaidingai suprasto žymens.

Vis dėlto tai toli gražu nebuvo pirmas kartais per visą medicinos istoriją, kai tyrimai iš pat pradžių įgavo klaidingą kryptį. Klysti iš pirmo karto, pasirodo, – moksle net labai įprastas dalykas, ir daugeliu atvejų klaidas nulemdavo įsišakniję įsitikinimai ir netgi prietarai, rašoma portale „All That‘s Interesting“.

Toliau paminėtos dar penkios pragaištingos ligos, kurių kilmė iš pat pradžių buvo išaiškinta klaidingai.

Sifilis

Senovės pasaulyje epidemiją sukeliančiu maru buvo laikytas ir tikrasis maras, ir vėliau sifilio pavadinimą gavusi liga, kadangi abu susirgimai ypač sparčiai plito, sėjo tarp žmonių mirtį ir darkė fiziškai, o gydytojus, net ir aukščiausio rango to meto specialistus, stačiai glumino, paversdami niekais visas humoraline teorija pagrįstas hipotezes.

XV a. pabaigoje, kai Kristupas Kolumbas (Christopher Columbus) ir jo įgulos jūreiviai atgabeno sifilį („prancūzišką ligą“, kaip vėliau jį imta vadinti) į Europą, tapo akivaizdu, kad liga plinta lytiniu keliu. Netrukus valdantieji nusprendė, kad ligą platina moterys, konkrečiai – prastos reputacijos damos, arba, jei tiesiai šviesiai – prostitutės.

Nors tuometinis medicinos mokslas jau galėjo pasiūlyti net keletą ligų plitimo tarp individų mechanizmų, dėl visuotinai dominavusio ir institucijų palaikomo seksizmo visų venerinių ligų, įskaitant ir sifilį, pirminiu šaltiniu buvo laikytos moterys.

Kai XX a. jau buvo gerokai įsibėgėjęs, tiek Europoje, tiek Jungtinėse Valstijose ši nuostata iš esmės nulėmė publikai skelbiamus paaiškinimus ir siūlomus kovos su tokio tipo ligomis būdus. Vien seksualines paslaugas teikusias moteris specialistai ragino pasirūpinti savo „švara“, o vyrams tokio pobūdžio rekomendacijos tada negaliojo, nors jie, žinia, naudojosi paslaugomis, kurias siūlė prostitutės.

Klaidinga nuostata persikėlė ir į laboratorijas. Siekdami suformuluoti ligos gydymo metodiką ir pasiūlyti konkretų kursą, paprastai neapsieidavusį be dozių gyvsidabrio, gydytojai eksperimentuodavo su ligoninėje atsidūrusiomis prostitutėmis užkrėsdami jas sifiliu.

Po vieno „sifilizacijos“ atvejo buvo išplatinta teorija, kad nuo sifilio, panašiai kaip nuo raupų, galima pasiskiepyti. Taigi, XIX a. viduryje gydytojai reguliariai perduodavo prostitutėms sifilio užkratą vildamiesi, kad išsivystys imunitetas. Deja, nemenkas skaičius, jeigu ne dauguma, moterų, su kuriomis būdavo eksperimentuojama, ir taip jau sirgo sifiliu, todėl visų tyrimų rezultatai buvo daugiau nei abejotini.

Vėžys

Ištisa serija ligų, nuo seno gluminusių ir tebegluminančių medicinos ekspertus, – tai įvairaus pobūdžio vėžiniai susirgimai, ypač tokie, kurie vis tiek baigiasi mirtimi, nepaisant drastiškos medicininės intervencijos.

Norint kalbėti apie bergždžių kovų su vėžiu ištakas, reikėtų nusikelti į senovės Graikiją – regioną, kuriame veikusios religinės sektos draudė tyrinėti žmogaus kūną po mirties. Ši aplinkybė, taip pat savaime suprantamas instrumentų, kaip antai mikroskopas, nebuvimas besidominčius medicina vertė apsiriboti ypač skurdžiomis žiniomis apie tai, kaip žmogaus kūnas atrodo iš vidaus.

Šie ir kiti panašūs faktai padeda suprasti, kodėl medicinos tėvu laikomas senovės graikų gydytojas Hipokratas mane, kad vėžį sukelia „blogieji organizmo skysčiai“ („blogieji humor“).

Terminu humor (lot. – skystis) buvo vadinamas kuris nors iš keturių organizmo skysčių, senovės medicinos požiūriu, lėmusiu žmogaus temperamentą ir ne tik: kraujas, gleivės, geltonoji tulžis ir juodoji tulžis. Kadangi sąlygos suklestėti tikrajai medicinai buvo neįmanomos, tokios teorijos gyvavo stebėtinai ilgai. Pavyzdžiui, vėžio kilmę aiškinančios hipotezės, kuriose figūravo dar vienas organizmo skystis – limfa, buvo propaguojamos dar XVIII a.

Vis dėlto būtina paminėti, kad mintis, jog organizmo skysčiai gali įsismarkauti ir sukelti vėžį – ne per toliausiai nutolusi nuo tiesos.

Medicinos mokslo pirmtakai stebėti procesų per mikroskopą negalėjo, todėl jie skelbdavo tik apie tai, ką matė plika akimi. Vėžio požymiai ir simptomai, besireiškiantys dėl neįprasto ir grėsmingo tam tikrų ląstelių dauginimosi, vertė juos manyti, kad kažkas kažkur tampa nebekontroliuojama.

Vis dėlto tik XIX a., kai buvo imta masiškai naudotis šiuolaikiniais mikroskopais, pavyko išplėtoti kur kas labiau pagrįstą teoriją apie vėžio mechanizmus, taip pat pasiūlyti tam tikrų būdų, kaip sulėtinti ligos progresavimą.

Epilepsija

Lygiai kaip ir vėžys, per visą žmonijos istoriją egzistavo toks reiškinys kaip priepuoliai. Apskritai, priepuolis gali ištikti bet kurį žmogų, ir jo priežasčių gali būti įvairių.

Vis dėlto epilepsija sergantiems žmonėms priepuolių pasitaiko ganėtinai dažnai ir tų priepuolių pobūdis gali būti įvairus. Lengviausiai atpažįstami, todėl geriausiai žinomi, yra toniniai-kloniniai traukuliai. Šių priepuolių metu žmogus ne šiaip praranda sąmonę: jo kūnas, konkrečiai, galūnės ir galva, yra purtomi, tarsi užėjus spazmams (tai ir yra toniniai-kloniniai traukuliai).

Šio tipo priepuoliais besireiškiančią epilepsiją tiek teisėtai medicinos praktika užsiimdavę asmenys, tiek įvairiausi šarlatanai prilygino šėtono apsėdimui ir kone iki šių laikų laikėsi tokio nusistatymo. Minėtina ir tai, kad šitokia logika, t. y. epilepsijos priepuolių aiškinimas pasitelkiant religinius motyvus, buvo paplitusi ir ikibibliniais laikais. Jos ištakas veikiausiai tenka sieti su babiloniečių, graikų ir romėnų tradicija. Ankstyvųjų tikėjimų išpažinėjai manė, kad epilepsija – tai demonų apsėdimo požymis, o priepuoliai – tai Dievo bausmės išraiška.

Visuomenė buvo tiek pasidavusi demonų apsėdimo ir Dievo bausmės baimei, kad epilepsija sergančius asmenis pasistengdavo izoliuoti, jų šalindavosi ir, šiandieninio žmogaus akimis, elgdavosi su jais ypač žiauriai.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad senovės Romoje epilepsijos priepuolius patiriantys žmonės būdavo verčiami gerti kovoje kritusių gladiatorių kraują, valgyti negyvėlių mėsą ir kt. Šios ceremonijos, be jokio abejo, padarė įtaką vėliau išpopuliarėjusiems egzorcizmo seansams.

Tuberkuliozė

Suformuluota mikrobų teorija pasiūlė ypač vertingų įžvalgų, padėjusių suprasti sunkios kvėpavimo takus atakuojančios ligos kilmę ir kliniką. Dabar ši liga žinoma kaip tuberkuliozė, bet dar XIX a. pradžioje ir, žinoma, anksčiau ji buvo vadinama džiova.

To meto medicinos specialistai teigė, kad džiovą iš esmės sukelia sielvartas, o ligonius apimančią prastą nuotaiką ir negatyvias emocijas jie buvo linkę sieti su tuo metu pasaulyje vykusiais pokyčiais.

Taigi, sparčiai urbanizacijai ir industrializacijai buvo priskiriamas pagrindinis vaidmuo aiškinant ligos priežastis. Intensyvėjantis gatvių eismas ir padidėjęs užterštumas buvo įvardijami kaip kvėpavimo takų infekcijos sukėlėjai (vėliau buvo išsiaiškinta, kad tuberkuliozę sukelia Tubercle bacillus), o toji infekcija žmogų tiesiog numarina, nes „miesto purvas“ yra galingas ir ypač skvarbus.

Gyvavo ir kitokių teorijų. Pavyzdžiui, prancūzų gydytojai tvirtino, kad tokios ligos kaip tuberkuliozė yra užkoduotos žmogaus prigimtyje – tarsi sudaro žmogaus esmę.

Visgi ekspertai pripažino, kad nepalankūs gyvenimo mieste aspektai tikrai nepagerina sveikatos ir, mažų mažiausia, gali padidinti džiovos riziką.

Negalima paneigti, kad gyvenimas mieste galėjo padidinti žmonių pažeidžiamumą tuberkuliozės atžvilgiu, tačiau tik ta prasme, kad jiems prisiėjo susidurti su didesniais bakterijų kiekiais, o ne todėl, kad moraliai sugedusi visuomenė išprovokuodavo kvapą atimantį nepasitenkinimą.

Neilgai trukus paskelbta ir XIX a. pabaigoje įsitvirtinusi mikrobų teorija pasiūlė daug įtikinamesnį tokių ligų kaip tuberkuliozė plitimo paaiškinimą, o dėl pakilusio higienos ir sanitarijos lygio šios ligos atvejų gerokai sumažėjo. Kai buvo išrastas penicilinas, ligos grėsmė beveik prarado aktualumą ir per paskesnį šimtmetį beveik išnyko.

Raupsai

Raupsai – bene klaidingiausiomis ir net pragaištingiausiomis interpretacijomis apipinta liga per visą medicinos istoriją. Kaip ir daugelio kitų ligų atveju, ano meto medicinos ekspertai laikėsi nuomonės, kad raupsai – tai arba įgimta būklė, arba žmogaus išvaizdos darkymu besireiškianti Dievo bausmė.

Nesvarbu, kuris aiškinimas buvo laikytas teisingu, raupsuotųjų būdavo šalinamasi, jie būdavo uždaromi į karantiną, išsiunčiami į raupsuotųjų kolonijas (leprozoriumus). Viena garsiausių raupsuotųjų kolonijų buvo įkurta Havajų salyno Molokai saloje. Kolonijose atsidūrę raupsais sergantys žmonės turėdavo visą likusį gyvenimą praleisti izoliacijoje.

Raupsai, kaip ir nemenkas skaičius kitų ligų, iš pat pradžių buvo laikyti tiesiog Dievo bausme. Visgi, kitaip nei daugelio ligų atveju, raupsų stigmatizavimas nesiliovė net tada, kai buvo pateiktas mokslinis jų kilmės ir priežasčių paaiškinimas.

Baimė užsikrėsti raupsais buvo tokia didelė, kad, pasklidus žiniai apie netoliese esantį raupsais sergantį žmogų, kai kuriuose Europos kaimuose būdavo pradedama skambinti varpais. Gyventojai tada žinodavo, kad pavojus netoliese.

Izoliavimas, kaip apsisaugojimo nuo raupsų strategija, buvo praktikuojamas ir tada, kai žinių apie ligą jau nestigo, o jos gydymas tapo įprastu dalyku. Raupsais sergantys pacientai vis viena būdavo gabenami į izoliuotas ligonines arba kolonijas ir gydomi tenai, neretai iki gyvenimo pabaigos atskirti nuo visuomenės.

Saujelė į Molokai salą 7-ame praeito amžiaus dešimtmetyje ištremtų žmonių dar ir dabar joje tebegyvena. Didžioji dauguma – vietiniai havajiečiai. Net ir tada, kai karantinas buvo atšauktas, daugiau nei tuzinas asmenų turėjo pasilikti raupsuotųjų kolonijoje Kalaupapoje. Manoma, kad per šimto metų laikotarpį nuo 1860-ųjų į Havajų salą buvo išsiųsta ne mažiau kaip 8 tūkst. žmonių.

Siekiant destigmatizuoti raupsus, šiandien jie neretai vadinami Hanseno liga. Kad nuo minties apie ją žmonių neapimtų siaubas, gydytojai taip pat nurodo, kad net 95 proc. populiacijos veikiausiai turi natūralų imunitetą raupsams, o jei ir suserga, užsikrečia greičiausiai nuo kokio nors gyvūno (pavyzdžiui, devynjuosčio šarvuočio), o ne nuo kito žmogaus.

Nors ir nekyla abejonių, kad visuotinis imunitetas raupsus sukeliantiems mikrobams sutvirtėjo, vis viena per metus visame pasaulyje užregistruojama maždaug 250 tūkst. šios ligos atvejų, be to, raupsai, kaip ir anksčiau, sukelia fizinis defektus, įskaitant galūnių netekimą ir apakimą.

***
Nors šiuolaikinės medicinos vystymosi tempai per kelis pastaruosius šimtmečius nuteikia optimistiškai, dar tikrai liko nemažai ligų, kurias išgydyti, net tiksliai žinant kilmę, labai sunku.

Žvelgdami atgal ir suvokdami, kokie klaidingi galėjo būti kai kurių ligų kilmės aiškinimai, mes nepaliaujame stebėtis, kaip mūsų protėviai galėjo būti tokie neišmanėliai. Tačiau tereikia pagalvoti, kad galbūt ateities kartoms ir mūsų pažiūros atrodys trumparegiškos. Galbūt ir mūsų proanūkiams bus sunku suvokti, kodėl vis klydinėjame nerasdami atsakymų, kurie, jų galva, akivaizdūs.

Komentarai ()