Ultraortodoksų žydų bendruomenės: gyvenimas religijos priespaudoje

kaip sakant viskam yra ribas tik musu pasauly yra daug tokiu kurie uz tu ribu stov ir nieka nesuprant ir kitus moka.

Tikejimas yra isitikinimas teiginiais, kuriu negali nei patvirtint, nei paneigti mokslas. Is esmes, mokslas tokiu teiginiu net netiria, kadangi tai nera mokslo tyrimo objektas ar sritis, nebent pseudomokslo (kuris is esmes nera mokslas). Jas gali vadinti religinemis tiesomis ar dar kaip tau patinka. Del to ir sakoma "as tikiu", o ne as "zinau". Mokslo atzvilgiu visi religiniai ir tikejimo gincai yra beprasmiai, nes butent moksliniais irodymais neimanoma irodyti religiniu tiesu (pasikartosiu, jog mokslas tiesiog ju netiria). O kas del reikalingumo religijos ar tikejimo, cia geriau pasireikstu psichologai. Kazkas ten veja pasake, kad religingi zmones yra kazkam priklausomi ir nemoka isnaudot gyvenimo - visiska nesamone. Veikiau jau religingi zmones kaip tik jauciasi stabilesni, tvirtesni, ir ta gyvenima "isnaudoja" gal net geriau, o tai glaima paaiskinti psichologiniais faktoriais. Man asmeniskai neidomu, kas kokia religija ispazysta, ar kas koki tikejima tiki. Ne pagal tai turetu buti vertinamas zmogus modernioje visuomeneje. Tai asmeninis zmogaus pasirinkimas, toks pats, kaip kad ir, ar tureti seima ar ne.

Kaip suprantu, Nyčė būtent šitame kontekste pasakė, kad "Dievas mirė", nes jo jau beveik niekas nebebijo, Dievas jau nebėra įgalus žmones priversti laikytis moralės normų (todėl jis ir praranda prasmę - miršta). Žinau krūvą žmonių, kurie save laiko tikinčiais, vaikšto karts nuo karto į bažnyčią bet apsisukę elgiasi blogiau nei tie, kurie save ateistais laiko. O pratęsiant Nyčės kampelį apie moralę irgi galima būtu pasakyti, kad yra žmonės, kurie patys suvokia, kokie yra moralės principai (t.y. KODĖL A yra gerai, kodėl B yra blogai, na kažkas iš Kanto imperatyvų serijos). Šitokią moralę Nyčė vadino "aristokratiška". Ir yra žmonės, kurie nesugeba arba nenori (neturi laiko) aiškintis, jie tiesiog priima moralę tokią, kokią jiems duoda/grūda/siūlo kiti, šitą moralę Nyčė vadino "vergiška moralė".

nuvertinti religijos nereiketu, nes dabartine teisine ir istatimine vakaru pasaulio baze pagrysta senoves zydu tikejimo propaguojamomis vertybemis. Ortadoksu gyvenimo budas manes aisku nezavi, bet koks krastutinumas man atrodo yra blogai. O tikejimas apskritai zmogui yra reikalingas vienokios ar kitokios formos, nes zmogus prarades tikejima zluges zmogus, o kuo tiketi cia jau pasirinkimo laisve, vieni tiki dievu, kiti mokslo visagaliskumu, treti siaip paprastesniais pasaulietiskais dalykais, kaip kad geresniu rytojum. Tiesiog nereikia pulti i krastutinumus ir jeigu tu jautiesi gerai su savo isitikinimais, nereikia smerkti to kuom tiki kiti.

Visiskai teisingai, bet netikejimas kazkuo dar nereiskia isitikinima ar tikejima priesingai. Pvz. Netikejimas i Dieva, nebutinai reiskia, kad turi tureti tikejima priesingai t.y jo nebuvimu, galima ir paprtasciausiai netiketi.

Na, cia jau prasideda plonybes. Tada reiktu apibrezti, ar teiginys "netikiu i dieva" yra tapatingas teiginiui "tikiu, kad dievo nera". Ateizmas yra netikejimas dieviskumu. Mano asmenine nuomuone, tai tapatinga tikejimui, kad dieviskumo nera. Apskritai, nematau didelio skirtumo, vistiek operuojama savoka "tikejimas", kuri su mokslu neturi nieko bendro.

Logikos prasme netikejimas kazkuo dar nebutinai reiskias tikejima priesingu. O konkreciai Ateizmo atveju tai manau, galima netiketi i Dieva ir tuo paciu tiketi, kad jo nera arba tiesiog netiketi juo, del neturejo tam pakankamo pagrindo, bet ir netureti tikejimo priesingai - kad jo nera. Niekas negali paneigti, del tavo minetu priezasciu, kad Dievo nera, tarkim kad jis yra, tai nereiskia kad netikedamas turi dar ir butinai tiketi priesingai. O visa esme ta, kad norejau pasakyti: netikejimas Dievu, nebutinai yra tikejimas. Ateizmas nera tikejimas, kaip krikscionybe ar pan.

Kartais ateistai būna didesni fanatikai, negu tikintys...

Gal tai ir perdaug ekstremalu, bet, kiek girdėjau Izraelio valstybė remia stipendijomis tuos, kurie studijuoja religiją, o studijuoti galima kad ir visą gyvenimą.Yra daug religinių bendruomenių, kurios stengiasi kuo mažiau bendrauti su pasauliečiais. K ažkada buvo puritonai, vėliau atsirado kitų, pav. sentikiai, mormonai. Dar teko matyti gerą komediją su Timu Alenu ir Kirsti Eli, tik nebeatsimenu bendruomenės pavadinimo, į kurią jie pakliuvo. (Ir turte ir varge).

Puritonai, tai itin religingi protestantai, o protestantizmas atsirado XV amžiuje. Sentikiai, arba tai kas liko po krikščionybės skilimo 1054 metais, bet netapo provoslavais po Caro reformos Rusijoje http://lt.wikipedia.org/wiki/Sentikiai XVII amžiuje. Taigi, lygini ir net nežinai ką tokius lygini

Vau, koks argumentas. Be baznycios (ar kitu religiniu organizaciju) nera kam saugoti morales? As giliai isitikines, kad morale atejo pirmiau religijos. susirask info apie Marc Hauser ir pasidomek jo moraliniais testais. Viena gali rasti cia: http://moral.wjh.harvard.edu/ O "kitos Babilono sektos" zmones pavergines, del evoliucijos eigoje atsiradusio poreikio aklai pasitiketi (tevais ar vyresniais dazniausiai).

čia kaip socializmas idėja buvo graži, bet nieko neišėjo. Nebūtina apsiskelbti dievu kad skelbtum moralės normas, jeigu žmogus supras kad jos tinkamos jos jų laikysis.. Dievas tiesiog buvo reikalingas pagąsdinti žmones tuo metu, nes ne visi norėjo tų moralės normų laikytis.. Jeigu kiekvienas skaitytų filosofų veikalus ar bent jau mokėtų interpretuoti literatūros kūrinius- tai religijos manau tikrai nereikėtų

Arns, jei moki skaityti, tai turėjai rasti:" Yra daug religinių bendruomenių, kurios stengiasi kuo mažiau bendrauti su pasauliečiais". Aš kalbėjau apie uždaras bendruomenes, kuriose netgi prisilietimas prie ne to tikėjimo žmogaus- sunkiai nuplaunama nuodėmė. Kada jos atsirado, ir ar egzistuoja dabar, aš žinau, bet ne tai svarbu, šiuo atveju

TomasS, matai, visa esmė ne pačiame žmoguje, o tame siaučiančiame liberalizme ir individualizme. Gal iš dalies tai atveria ... nežinau, kažką gero, ko reikia, leidžia kurti.. bet kartu, manau, ir sugriauna moralės normos, gėdos jausmą. Mat žmonės labiau pradėjo save suvokt kaip individą su moto "gyvenu sau ir dėl savęs", bet taip labai, kad pamiršo, jog gyvena tarp kitų. Na, aš bent taip įsivaizduoju.

"Jie gyvena itin uždarose bendruomenėse, kurių gyvenimas sukasi vien apie religiją. Jie yra radikaliai atsitvėrę nuo modernaus pasaulio. Televizija yra draudžiama, kaip ir nereliginė muzika, telefonai ar internetas. Žinios, kurios yra svarbios bendruomenei, skleidžiamas paliekant užrašus ant sienų." "Irith Paneth teigia, kad būtent išsilavinimo stygius neleidžia abejojantiems išsivaduoti iš juos įkalinusių religinių įsitikinimų." Nebėra ką ir be pridurti. Lengviausia manipuliuoti būtent tokiais - mažai išsilavinusiais.