Eksperimentas atskleidė: kartais tėvai palankiau vertina meluojančius vaikus ()
Daugelis tėvų aiškiai sako, kad sąžiningumas yra gerai, o melas – blogai, tačiau suaugusiųjų reakcija į vaiko melą ne visada patvirtina šiuos tėvų teiginius.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nauji eksperimentai rodo, kad tėvai gali būti palankesni mandagiems ir subtiliems melagiams nei sąžiningiems ir tiesą sakantiems vaikams.
Dauguma vaikų nėra aiškiai mokomi meluoti – tačiau tėvų reakcija gali juos išmokyti, kad tiesos nesakymas yra mažiau rizikingas.
Tai nebūtinai yra blogai: beveik kiekvienas žmogus išmoksta iškraipyti tiesą, pavyzdžiui, norėdamas neužgauti kito žmogaus jausmų. Melas yra svarbus vaiko emocinės ir socialinės raidos etapas, rodantis gebėjimą suprasti, kad kiti žmonės turi kitokių minčių, norų ar poreikių.
Eksperimentai rodo, kad tėvai dažnai vaikų melą vertina griežtai dėl savanaudiškų priežasčių.
Naujieji eksperimentai yra pirmieji, kuriuose buvo tiriama, kokį grįžtamąjį ryšį vaikai gauna iš tėvų, kai jie sako tiesą (pvz., „Manau, kad tavo kepurė negraži“), o ne subtilesnį, mandagesnį melą (pvz., „Manau, kad tavo kepurės spalva graži“).
Tyrime dalyvavo 142 tėvai, kurie žiūrėjo aštuonių vaizdo įrašų seriją, kurioje buvo rodomi įvairūs scenarijai su vaikais aktoriais. Stebėdami filmuotą medžiagą dalyviai turėjo įsivaizduoti, kad vaikas yra jų pačių ir pagalvoti, kaip jie patys galėtų reaguoti į jo elgesį.
Pavyzdžiui, viename nufilmuotame scenarijuje tėvai paprašė vaiko atskleisti, kur yra jo „prisidirbusi“ sesuo.
Tiesą sakęs vaikas atsakė: „Ji yra po veranda“, o melagis atsakė: „Ji nuėjo į biblioteką“. Subtilusis melagis pasakė: „Manau, kad ji galėjo nueiti miegoti ar panašiai“, o subtilusis tiesos sakytojas atsakė: „Manau, kad ji gali būti lauke“.
Po kiekvieno vaizdo įrašo tėvai įvertino vaiką pagal tokias savybes kaip patikimumą, gerumą, gerą elgesį, kompetenciją, simpatiškumą, draugiškumą, protingumą, sąžiningumą ir „šiltumą“. Jie taip pat skyrė balus kiek, jų nuomone, vaikas yra geras žmogus.
Apibendrinant, suaugusieji dalyviai melą vertino neigiamiau nei sąžiningumą, tačiau buvo ir išimčių.
Kai vaikas meluodavo norėdamas būti mandagus, suaugusieji jį vertino palankiau.
Tačiau, kai vaikas melavo norėdamas apsaugoti brolį ar seserį, jis buvo vertinamas dvejopai.
Tokia sąžiningumo forma kaip paskundimas ne itin žavi tėvus. Patrauklumo vertinimas paprastai krenta, kai vaikas išduoda savo brolį ar seserį, o tai dar labiau sustiprina seną posakį, kad „niekas nemėgsta skundikų“.
Tačiau tuo pat metu suaugusieji skundikus laikė patikimesniais.
„Nors brutalus sąžiningumas gali sukelti nepasitenkinimą, jis taip pat gali formuoti suvokimą, kad asmeniu galima pasitikėti – žmogus, pateikiantis tokį tiesmuką vertinimą, turi būti sąžiningas“, – rašo tyrimo autoriai.
Pasak tyrimo autorių, nors kultūriniai papročiai diktuoja, kad melas yra neigiamas elgesys, kitokią žinią tėvai gali perduoti prosocialiai meluojantiems vaikams.
Ateityje reikėtų ištirti vaiko perspektyvą panašiuose scenarijuose – norint išsiaiškinti, ar autoriai teisūs darydami prielaidą, kaip vaikai interpretuoja ir mokosi iš tėvų reakcijų.
Parengta pagal „ScienceAlert“.
