Mokslininkai „pažvelgė“ į mirštančio žmogaus smegenis: tai, ką aptiko, gali gerokai pakeisti požiūrį į mirtį ()
Tyrėjai mano, kad priartėjo prie supratimo, kodėl žmonės mirties metu patiria ramybę.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Susidūrimas su mirtimi atrodo bauginantis, tačiau beveik mirtį išgyvenę žmonės paprastai apibūdina savo patirtį kaip akimirką, kai jautėsi taikiai, patogiai ir net ramiai. Mokslininkai jau daugelį metų stengėsi išsiaiškinti, kas nutinka mums mirties metu, ir atrodo, kad pagaliau jie artėja prie supratimo, rašo „Science Alert".
Galima manyti, kad šis ramybės jausmas yra mūsų smegenų būdas susitaikyti su faktu, kad jos miršta. Tačiau gali būti, kad iš tikrųjų vyksta kažkas sudėtingesnio. Virdžinijos universiteto (JAV) beveik mirties mokslininkų grupė turi keletą teorijų apie fiziologinius pokyčius, vykstančius mūsų smegenyse mirštant ląstelėms.
Psichiatrijos ir neuroelgesio mokslų profesoriaus Bruce'o Graysono teigimu, NDE (klinikinės mirties) tyrimus apsunkina tai, kad jų tirti realiuoju laiku tiesiogine prasme neįmanoma. Tai yra, iš tikrųjų mokslininkai yra priversti pasikliauti istorijomis, prisiminimais ir tik kai kuriais atvejais tyrimais su gyvūnais, kad suprastų, kaip smegenys pasikeičia po mirčiai artimos patirties ir kuo tai gali būti naudinga būsimai medicinai.
Paprašius apibūdinti savo artimą mirčiai patirtį, žmonės linkę prisiminti:
- artimųjų veidus;
- ryškią šviesą tunelio gale;
- palikto kūno jausmą;
- „svyravimą" virš savo kūno;
- jausmą, kad esi įsiurbtas į tunelį, kurio gale šviesa;
- dvasinį susitikimą su aukštesne būtybe, ateiviais ar mirusiais artimaisiais.
Tyrėjai pastebi, kad mirčiai artima patirtis turi dvi medalio puses: fizinę ir psichologinę. Fiziškai tai dažniausiai siejama su itin skausmingais pojūčiais, tokiais kaip galvos trauma, infarktas ar kvėpavimo sustojimas. Tačiau psichologiškai smegenys, atvirkščiai, yra linkusios išjungti skausmo pojūtį, bent jau jo prisiminimą. Štai kodėl NDE išgyvenę asmenys retai kalba apie skausmo jutimą.
Daugelio šių reiškinių negalima paaiškinti mokslu, tačiau 2022 m. įvyko kažkas nuostabaus – mokslininkai atliko mirštančio žmogaus smegenų skenavimą, kuris atskleidė kai kuriuos įvykius, kurie nutinka mums mirties metu ir apie kuriuos nieko nežinojome.
Dar 2016 metais 87 metų pacientui buvo atlikta elektroencefalograma (EEG), kai netikėtai jį ištiko širdies smūgis ir jis mirė.
Tada mokslininkai stebėjo pacientą, kad ištirtų keletą neseniai jam įvykusių traukulių, kai staiga sustojo paciento širdis, o mokslininkų rankose liko neįkainojami duomenys. Tyrėjai nustatė, kad prieš širdies priepuolį 15 sekundžių truko aukšto dažnio smegenų bangos (gama bangos), kurios, kaip manoma, vaidina svarbų vaidmenį kuriant ir atkuriant prisiminimus.
Pasak tyrimo bendraautorio daktaro Jamalo Zemmaro, labai sunku pateikti kokius nors teiginius remiantis tik vienu atveju, tačiau mokslininkai turi įrodymų apie signalus prieš pat mirtį ir iškart po širdies sustojimo, panašių į tuos, kurie įvyksta sveikiems žmonėms sapnuojant, prisimenant ar medituojant.
B. Graysonas teigė, jog šie duomenys gali padėti paaiškinti, kodėl žmonės po NDE dažnai praneša matę artimųjų veidus.
Savo tyrime mokslininkai taip pat atliko EEG žmonėms, kurie bandė prisiminti savo artimo mirties patirtį. Šie stebėjimai taip pat suteikia tyrėjams daug užuominų. Pavyzdžiui, mokslininkai išsiaiškino, kad šiuo metu žmogaus smegenys „rodo padidėjusį aktyvumą" iš karto keliose dalyse – susijusiose su atmintimi, regėjimu, klausa ir emocijomis.
Pasak nacionalinio universiteto gydytojo L. Davido San Filippo, manoma, kad smegenų laikinoji skiltis yra susijusi su išoriniais išgyvenimais ir prisiminimais apie mirtį. Tai, pasak mokslininko, paskatino kai kuriuos tyrėjus manyti, kad mirties patirtys iš tikrųjų yra tik biologinės ir cheminės reakcijos į smegenų mirtį.
Mokslininkai taip pat atliko eksperimentą su žiurkėmis, kuris parodė, kad mirčiai artimi „teigiami" išgyvenimai gali būti siejami su serotonino išsiskyrimu smegenyse – tokiu būdu, mokslininkų nuomone, mūsų smegenys gali paruošti kūną mirčiai, suteikdamos mums euforijos jausmą ir skausmo malšinimą.
Kai kurie tyrinėtojai, įskaitant L. D. San Filippo, mano, kad mirčiai artimos patirtys iš esmės yra tiek biologinės, tiek dvasinės. Mokslininkai pažymi, kad, nepaisant amžiaus ir kultūros, NDE išgyvenę asmenys iš esmės pasakoja tą pačią istoriją su nedideliais skirtumais, priklausomai nuo kultūrinių ir dvasinių įsitikinimų. Tai, pasak mokslininkų, gali reikšti, kad ši patirtis vyksta už mūsų smegenų ribų.
Mokslininkai mano, kad supratę, kas sukelia tokią ramybę ir euforiją žmonėms prieš mirtį, mokslininkai galėtų tai panaudoti kurdami galingą terapiją neramumų kamuojamiems žmonėms. Be to, mirtis taptų ne tokia „paslaptinga", taigi ir „siaubinga".
