Šviesos greitį pasiekęs erdvėlaivis virstų juodąja skyle?

O man įdomu, kodėl laikoma, kad fotonas, neturi rimties masės? Gal jo ta masė yra neišmatuojamai maža. Jeigu kiekvienas kūnas judantis reliatyvistiniais greičiais įgauna masės/energijos tai iš kur pas fotoną tos energijos/masės galėjo atsirasti jeigu jos nebuvo? Manau kad fotono masė yra na, taip išsireiškus, 1 energetinis bitas. Kiek tas yra vienas energitinis bitas aš tikrai negaliu pasakyt. Tiesiog tokia mintis sukasi: Visa visata yra sudaryta iš energetinių bitų (labai daug jų). Visi laukai, taip pat sudaryti iš energetinių bitų. Jų skirtinga koncentracija duoda skirtingas medžiagas. Kaip aš suvokiu tą savo energetinį bitą - tai nėra kažkas konkretaus, tai tiesiog minimalus energijos kiekis, kuriame gali kažkokios tai sąveikos vykti. Gali būti ir mažesnis energijos kiekis, tiesiog jisai nesąveikautų su didesniais energijos bitais. Tiesa dar kažkada buvo atėjus idėja, kad energija irgi yra reliatyvi ir priklauso nuo tavo santykinių matmenų. Bet čia jau visiška nesamonė. Tikiuosi čia ezoterika nepradėjau užsiiminėti. Būtų malonu, jeigu kas nors galėtų man paprieštarauti. P.S. Jei kas yra žaidęs Mass effect'ą, tai ten yra tokios 'masės rėlės', kuriomis erdvėlaiviai keliauja. Mane jos labai sudomino ir pabandžiau įsivaizduoti kaip jos veikia. Geriausias scenarijus kurį sugebėjau sugalvoti: rėlės gale yra toks švytintis plazmos rutulys - tai ten yra saugojama masė (grynoji), priskridus erdvėlaiviui - jo masė yra susiurbiama, tada rėlė nuskenuoja informaciją apie kūna, ir kvantinio susipynimo pagalba (quantum entanglement) perduodama kitai rėlei. Tarp kitko relay angliškai, taip pat gali būti verčiama ir kaip retrancliacijos stotis. Gal kas ką geresnio sugalvoję esat? Na čia tik toks lyrinis sci-fi nukrypimas.

Begalybė nėra konkretus skaičius, todėl dvi begalinės masės nebūtinai yra lygios. Ir tai yra priežastis, dėl ko negali suteikti begalinės energijos ar masės - nes nėra tokio skaičiaus. Negali apskaičiuoti, kiek tam reikės kuro. Fotonui begalybė "išsiprastina", kadangi jo rimties masė yra 0 (jis ir kitos sąveikų dalelės neegzistuoja mažesniu nei šviesos greičiu). Kadangi energijos kiekis įgreitinti masę tam tikru pagreičiu yra proporcingas masei (E=mc²), tai net ir nykstami energijos kiekiai sukuria fotoną - arba suteikia "menamam" fotonui pagal jo masę "atvirkščiai proporcingą" (Niutono, bet ne realityvistinėje mechanikoje) greitį. Šiuo atveju 0 masės fotonui suteikę energijos, mes jam suteikiame "begalinę energiją jo masės vienetui", arba "begalinį greitį, jei neegzistuotų reliatyvumas". Išprastinę nulį su begalybe, gauname konstantą - maksimalų įmanomą greitį, greitį vakuume (c). Kuris, kaip rodo eksperimentai, yra baigtinis ir nepriklauso nuo atskaitos sistemos - 300 000 km/s.

Visiškai neįsivaizduoju, apie ką šneki - bet manau, tai būtent yra "masės siuntikliai". Iš principo gal ir įmanoma: nuskaitai visų dalelių padėtis ir judesio kiekius, jas išardydamas (o kaip Heizenbergas?), persiunti, ir kitame gale žino, kaip "susintetinti". Prie ko čia "quantum entanglement"? Jis yra tuomet, kai yra funkcinis sąryšis tarp dviejų dalelių - t.y., kai jos sugeneruotos kaip vieno proceso pasekmė. Tuomet, pvz., išmatavęs vieno fotono poliariškumą, žinai kito. Tai negali būti panaudota informacijos perdavimui, pvz., greičiau nei šviesa - tu laikai pas save kopiją fotono, bet turi nusiųsti fotono "brolį". "Pamatavęs" vieną, tu žinai, kaip "pasimatuos" kitas, bet tik tiek.

Pirma ačiū tai didžiausia šiai dienai galima energija, nes kol kas nežinome greičio didesnio už šviesos (teisingiau už elektromagnetinių bangų greitį vakuume). Nagrinėjant laiko sulėtėjimą negalime sakyti, kad toje pačioje erdvės taškuose laikas skirtingas. Įsivaizduokime, kad judame nuo saulės ir judėjimo pradžios momentu stebime pakilusį protuberantą (spindulių plotą kurį matome). Kol greitis bus mažesnis už šviesos jis didės pastoviu greičiu, kai greitis padidės, jo kilimas sulėtės (tai tik mums tai atrodys, o saulėje jis kils kaip kilęs), o kai greitis bus lygus šviesos greičiui, mes jį matysime vietoje, o kai greitis bus didesnis, už šviesos greitį, protuberantas ims trauktis (nes mes pavysime jau nulėkusį spindulių plotą). Ir tai stebėti galėsime tik toldami nuo saulės, bet jei pasuktumėme statmenai viską matytumėme, be jokių sulėtinimų ir pagreitėjimų. Ir jei grįžtumėme atgal prie saulės laikas praeitų toks pats ir mūsų laive ir prie saulės. Tai mano nuomonė, jei ji ir klaidinga, tai norėčiau sužinoti, kur padariau klaidą savo mąstymuose." Gal gali ir tai pakomentuoti, ypač dėl postulatų ir teorijų teisingumo? Be to šviesa turi rimties masę nors ir labai mažą (nežinau ar šiuo metu yra oficialiai tai patvirtinta, bet kad eksperimentai buvo vykdomi dėl masės nustatymo žinau. Atsiprašau nuorodos neradau), nes gravitacija veikia šviesą, o kaip žinoma gravitacija tiesiogiai susijusi su mase.

atsiranda fotonų rimties masė, kuomet elektronas prisijungia prie protono ir taip sukuria fotoną? Ar tuomet, rimties masė yra proporcinga jo dažniui - t.y. Planko konstanta iš tikrųjų turi du proporcingus dėmenis - dažnio ir masės? Kas nutinka, kai fotonas "sulėtėja" dėl Doplerio efekto - ar jo rimties masė irgi atitinkamai sumažėja?

rwc, jei gerai supratau tavo aiskinima, bet koks kunas turintis mase ( tarkim 100t edvelaivis ) judetu C greiciu, tai jis "isdraskytu viska aplinkui", nes turetu begaline energija ?

, tuomet būtų ir daugiau paradoksų. Pvz., jei ervėlaivio rimties matmenys baigtiniai, tuomet su greičiu c jie stebėtojui atrodytų nykstamai maži. Kitaip tariant didelė masė ir begalinė energija suspausta į nulinio storio plokštumą - juodosios skylės paviršių, įvykių horizontą iš abiejų pusių. O su tokiais dydžiais jau reikia žiūrėti į kvantinę mechaniką, kaip ten viskas išlaiko nepriklausomumą nuo kvantinio fono ir t.t.. T.y., čia jau reikia gilintis, kodėl juodosios skylės nekolapsuoja į nykstamo dydžio tašką ir kas yra jų viduje. Ir kas atsitiktų, jei stovintis kūnas įkristų į tokią jį kertančią plokščią juodąją skylę... Per daug neapibrėžtumų. Manau, kad arba toks objektas būtų pats nestabilus, arba lėkdamas nespėtų palikti jokio poveikio ir taptų nepastebimas, arba išties pridarytų daug bėdos viskam aplinkui, ypač viskam, ką kerta. Ir tuo labiau - kad jo viduje keturios sąveikos būtų tapusios viena - kaip spėjama, buvo BB pradžioje. Ar apie tokius reiškinius galima ką spręsti iš paprastos fizikos pozicijų? Manau, kad skirtingos teorijos (stygų ir t.t.), pateiktų skirtingus atsakymus, o dauguma paprasčiausiai neigtų šviesos greičiu judančius masyvius kūnus. Bet taip - aš sakydamas "išdraskytų viską aplinkui" supaprastinau - laikau, kad sugebėtų išlaikyti vidinę struktūrą ir jam galiotų paprasta reliatyvistinė arba klasikinė mechanika. Kad būtų aiškiau, kodėl nėra paprasta tiesiai atsakyti. Įsivaizduok, kad reliatyvumo nėra, o tas kūnas juda begaliniu greičiu. T.y., jis yra iškart visur - nors jo ilgis baigtinis. Jis vienu metu savo trauka ir inercija veikia viską - taigi, jei neturėtų begalinės energijos - kaip ir nieką. Tačiau kadangi jo energija begalinė, gauname neapibrėžtumą - kas reiškia, kad išdraskytų viską aplinkui, jei būtų bent koks poveikis, arba išvis nebūtų jokio poveikio - tie 100t tiesiog pranyktų. Šito neleidžia masės ir energijos tvermės dėsniai, nes tuomet egzistuotų ir priešingas procesas: kažkur "iš nieko" galėtų atsirasti masyvūs kūnai su begaline energija, arba begalinės masės kūnai.

Labai įdomi diskusija gavosi Visiškai pritariu rwc mintims. Bet dar iškilo vienas klausimas, šiaip pamąstymui. Darykim prielaidą, kad kažkokiu būdu pavyko erdvėlaivyje išvystyti šviesos greitį. Kaip jį sustabdysim? Tam taip pat reikės didžiulių energijos kiekių.

o kaip tada yra LHC, ten ( jeigu gerai supratau ) paleidžiami dideli protonų srautai 99.999991% C greičio, o juk protonai turi masę, tai kaip jiem galioja formulė E=mc2 ? kaip tada su energijos pernešimu ir sunaudojimu C greičiui pasiekti ?

kiek aš domėjaus, tai juodosios skylės LHC būtų labai laikinos ir tai nėra mokslininkų tikslas, o tik "pašalinis produktas". tikroji LHC reiškmė yra Higso bozonas ( kvarkams masę suteikianti dalelė ) ir juodomi materija ? ar aš klystu ? dar vienas klausimas, gal truputį ir ne į temą, bet kaip mokslininkai supranta tą dalelę kaip "juodoji materija", nes man fantazija neleidžia to suvokt...

Spėčiau, kad panašiai, kaip kažkada neutrinus. Kai buvo apskaičiuota, kad kažkur pradingsta dalis Saulės spinduliuojamos energijos. Tuomet giliai po žeme, apsaugant nuo bet kokio pašalinio poveikio buvo pastatyti milžiniški gaudytuvai ir per kelis metus buvo užregistruota keletas labai silpnai sąveikaujančių dalelių. Manoma, kad jų srautas skrodžia mus ne menkiau nei fotonai, bet visas praeina kiaurai - tik keletas užregistruotų susidūrimų didžiuliuose baseinuose per metus. Bet net ir priskaičiavus neutrinų masę, dar daug trūksta iki reikiamos galaktikų spiečių masės, kad jie judėtų taip kaip juda dabar. Vadinasi, yra kažkokios dar silpniau sąveikaujančios dalelės - galbūt naujos neutrinų rūšys, o gal kažkas kita. Čia kaip ir su gravitacinėm bangom ir gravitonais - gražus modelis, lyg ir daug paaiškina, bet kol kas nesugebam jų aptikti.

As mazai esu ispruses fizikoi bet man ji idomi ir stengiuos siektiek dometis ir logiskai mastant tokia teorija(speju neteisinga) iskilo . Jeigu butu israstas variklis kurio kuro(arba energijos) sanaudos (galbut padedamas kokio katalizatoriu) vel butu naudojamas kaip tas kuras naudojamas tam varikliui. Teoriskai tai galima butu pavadinta begaline energija (jei ne klystu?) . Pirmiausia pamirsau paminet "kosmines dulkes" noreciau suzinot kas cia per dalykas ir is ko jis sudarytas ir kurioj vietoj randamas nes mano ziniom didziaja dali visatoje uzima vos ne absoliutus vakumas o temperatura 3 K. Dauguma visatos sudaro tik 4% atomu ir tai ka erdvelaivis sutiktu butu neutrinai ir fotonoai kurie nelabai itakotu jo skridima (nesu tikras del neutrinu). Tai erdvelaivis su teisingai suplanuotu marsrutu neturetu "issitaskyt i visas puses". Ir pati hipoteze kad susidarytu juodoji skyle absurdiska , juodosios skyle trauka net itraukia sviesa , tai jeigu hipotetiskai uz nugaros erdveliaviui planeta atrodytu kad juodoji skyle ir atvirksciai , tai tada erdvelaiviui praktiskai net neimanoma pasiekti sviesos greicio nes trauka nuo planetos butu per stipri jam atsispirti ir tada gal pradetu laivas deformuoti ar net "draskytis" nors cia tik mano tokia teorija. Is tikruju dar tokiu dalyku nemanau , kad tokiu dalyku tiksliai nustatyti kai gravitonas yra dar tik nepilna teoriskai egzistuojanti dalele ir cia tokie mano logiski mastymai. As tiesiog noreciau kad kas nors paaiskintu mano galincias pasirodyt sapalionemis , arba/ir papylditi trukumus kuo detaliau kad butu aisku

tik pasiekus sviesos greiti jis tariamai virstu juodaja skyle, nes iki tol jo energija ir mase butu baigtine, tik pasiekus sviesos greiti jo mase issaugtu iki begalybes, o matmenys begalo mazi.

Tarkim jei erdvelaivis ir judetu sviesos greiciu ar greicau, o tada klausimas - kaip pavyktu isvengti erdvelaivio kelyje pasitaikiusiu asteroidu, kitu planetu ar zvaigzdziu? Pereitu per juos kiauriai be jokios zalos? juk argi judant sviesos greiciu butu imanoma pastebeti priartejima prie objektu ir ju isvengti?