Paslaptingoji Liangzhu civilizacija buvo neolito „Rytų Venecija“, inžinerijos pasiekimais konkuruojanti su senovės Egiptu ir Mesopotamija.

Beveik prieš pusšešto tūkstantmečio dabartinės Kinijos teritorijoje, Jangdzės deltoje buvo įsitaisęs judrus metropolis. Buvo galima pereit jį pėsčiomis – miesto sienos juosė vienintelę gatvę – bet dauguma keliavo valtimis, išsiraizgiusia kanalų sistema. Miesto širdyje ant platformos iš žemės stovėjo erdvus rūmų kompleksas. Ten buvo didžiuliai kultų grūdų aruodai ir kapinės, pilnos gausiai dekoruotų kapų, o vandens sistema kontroliuojama įspūdingomis užtvankų ir tvenkinių serijomis.

Šio miesto, dabar vadinamo Liangzhu, gyventojai, valdė aplinkines užliejamas pievas beveik 1 000 metų, jų kultūra išsiplėtė į šimtus kraštovaizdžio kilometrų. Tuomet, maždaug prieš 4 300 metų, visuomenė sparčiai sunyko ir jos pasiekimai buvo praktiškai pamiršti. Tik pastarąjį dešimtmetį archeologams ėmė aiškėti tikroji šios kultūros svarba pasaulio istorijoje.

Jų atradimai rodo, kad Liangzhu buvo seniausia rytinės Azijos dalies valstybinė bendruomenė, ir jos infrastruktūra galėjo pranokti už tūkstančių kilometrų į vakarus buvusių Egipto ir Mesopotamijos civilizacijų pasiekimus. „Mano požiūriu, pasaulyje nėra nieko panašiai monumentalaus vandens tvarkymo – ar bet ko kito tvarkymo – pavyzdžio, kuris būtų vykęs taip seniai,“ sako Vernonas Scarborough iš Cincinnačio universiteto Ohio'uje. Vieną iš didžiausių žmonijos istorijos skyrių, apie civilizacijos gimimą, gali tekti perrašyti.

Pirmuosius pradingusios Jangdzės deltos senovės kultūros pėdsakus 1936 metais atrado Shi Xingeng, dirbęs netoliese esančiame Vakarinio ežero muziejuje Hangzhou. Radimvietę jis pavadino Liangzhu, pagal greta esantį miestelį. Tačiau jo rasti juodosios keramikos artefaktai iš pradžių nieko įspūdingo nežadėjo. Daug didesnio susidomėjimo Liangzhu susilaukė tik aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje, prasidėjusio kasinėjimais senovės mieste ir jo apylinkėse buvusiose kapinėse.

Nors dauguma kapų buvo kuklūs, su vos keliais palaidotais daiktais, kai kuriuose buvo šimtai gražių žadeitinių objektų, tarp kurių ir ankstyviausi Kinijos žymieji kong indai ir subtilūs bi diskai. Daugelyje artefaktų buvo išraižytas vyras, dėvintis didžiulį galvos apdangalą ir jojantis milžiniška, dantyta pabaisa – toks motyvas galėjo reprezentuoti mitinį ar religinį pasakojimą. Kapuose dar pasitaikydavo ceremoniniai kirviai, pakabukai, tas pačias mitines figūras vaizduojančios plokštelės, kurios, panašu, buvo segamos prie galvos apdangalų. Anksčiau tokie objektai buvo priskirti daug vėlesniems periodams, nuo Zhou dinastijos 1046 pr．m．e．, bet štai, jie rasti 5 000 metų senumo neolitinėse kapavietėse. Tai buvo pirmas ženklas, rodantis, kad Liangzhu gali būti sudėtinga bendruomenė, kurioje buvo amatininkai, gaminę brangius ir daug laiko reikalaujančius meniškus dirbinius, ir pakankamai turtingas už juos sumokėti visuomenės elitas.

Šių atradimų įkvėpto vėlesni kasinėjimai atskleidė didžiulę grunto platformą miesto širdyje. Ji buvo daugiau, nei 9 metrų aukščio ir 300 000㎡ ploto, ir laikė didelį medinių ir bambukinių pastatų rūmų kompleksą, kurį tyrėjai pavadino Mojiaoshan. Tuomet aptiktos daugiau, nei 20 metrų pločio sienų, dažnai apsuptų vidiniais ir išoriniais gynybiniais grioviais, liekanos. Akivaizdu, netrūko ir maisto: vienoje duobėje mieste buvo daugiau, nei 10 000 kilogramų degintų ryžių iš vietinio aruodo.

Tuomet, 2017 metų gruodį įspūdingas straipsnis atskleidė visą bendruomenės hidroinžinerijos grožį. Apjungusi palydovinę fotografiją, gręžinius ir kasinėjimus, Zhejiang provincijos Kultūrinių reliktų ir archeologijos instituto (KRAI) tyrėjų vadovaujama komanda rado dambos, pelkėtoje žemėje supiltas žemas dambas kontroliuoti užliejamas pievas žemupyje, ir atsarginius tvenkinius sukuriančias šešias „aukštas užtvankas“ supančių kalnų papėdėse (žr. „Neolitinė Rytų Venecija“).

Kanalų miestas

Šiomis užtvankomis buvo kontroliuojama vandens tėkmė didesniame, nei 10 000 hektarų žemės plote ir jos galėjo išlaikyti beveik 6,5 milijardus kubinių metrų vandens. Datavimas radioaktyvia anglimi ir greta dambų aptiktų žadeitinių artefaktų analizė rodo, kad kai kurios užtvankos jau veikė prieš 5 200 metų, Liangzhu egzistavimo pradžioje. Ir jos buvo pastatytos ilgam: Qiuwu užtvanka tebenaudojama ir dabar.

Tvenkiniais Liangzhu gyventojai galėjo ne tik drėkinti savo laukus ir kontroliuoti po liūčių pakylantį vandenį, bet ir užpildyti 51 kanalą. Natūralių upių vagų ir dirbtinių griovių kanalų tinklas buvo apie 30 kilometrų ilgio. „Didžioji dalis vidinės komunikacijos mieste vyko valtimis; tai buvo tiek pat kanalų miestas, kiek ir kelių,“ rašo Colinas Renfrew iš Kembridžo universiteto ir Bin Liu iš Zhejiang KRAI 2018 metų straipsnyje. Turbūt teisingiausia tai būtų galima lyginti su viduramžių Venecija ar tūkstančiais metų vėliau nei Liangzhu, aplink Šanchajų išsidėsčiusiais ir lig šiol turistus traukiančiais „vandens miestais“.

Kanalų sistema naudota ir transportuoti statybines medžiagas, rąstus ir akmenis, iš greta esančių kalnų į miestą per aštuonis šliuzus. Pavyzdžiui, miesto sienų pamatai gabenti iš kalnų šiaurėje. „Šie akmenys nebuvo išgauti įrankiais, galinčiais palikti fizinius pažeidimus, o tiesiog surinkti nuo paviršiaus,“ pažymi 2017 metų straipsnio bendraautorius Yijie Zhuang iš UCL.

Tyrimai Liangzhu tęsiasi, tuo tarpu, atradimai kitose Kinijos vietose rodo, kad civilizacijos pakilimas buvo platesnės socialinės ir kultūrinės revoliucijos dalis. Naujausi archeologiniai tyrimai rodo, kad prieš daugiau, nei 5 000 metų, Jangdzės žemupio ir vidurupio regionuose, dabartiniame Sichuano provincijoje ir žemyn Geltonąja Upe, ėmė rastis daug gyvenviečių. Kai kurios, tarp kurių Shijiahe, esanti viduryje Jangdzės, yra pakankamai didelės, kad statyti sienas ir kasti apsauginius griovius reikėjo organizuotai. „Liangzhu yra didžiausias, bet aptinkami ir kiti sienomis apsupti urbanizuoti centrai,“ sako Jessica Rawson iš Oxfordo universiteto. „Ir ne tik žadeitinių, bet ir kitokių keramikos tipų aukšto lygio meistriškumo pavyzdžių rasta keliose kitose Kinijos dalyse.“ Tarp kai kurių iš šių vietų būta susisiekimo, o didelės gyvenvietės veikė kaip vietiniai galios centrai. Pavyzdžiui, Liangzhu kultūros įtaka aptinkama kaimuose, esančiuose toliau, nei už 100 kilometrų.

„Viena iš užtvankų, veikusių prieš 5 200 metų, tebenaudojama ir dabar“

Toks vaizdas labai skiriasi nuo tradicinio požiūrio į Kinijos istoriją. Mažos ryžių augintojų bendruomenės ėmė rastis prieš maždaug 10 000 metų. Tačiau lig šiol manyta, kad pirmoji Kinijos valstybinė bendruomenė – su formalia politine sistema ir sudėtinga socialine sąranga – atsidaro tik prieš 3 600 metų, Centrinėje Lygumoje iškilus Shang dinastijai. Bet toli pietryčiuose esantis Liangzhu daugelį valstybinės bendruomenės požymių turėjo maždaug 1700 metų anksčiau, teigia Renfrew ir Liu, ten atlikę daug archeologinių tyrimų.

Valstybės žymės

Pirmiausiai, populiacijos dydis. Liu komandos vertinimu, jis buvo išaugęs iki 22 900 — 34 500, o tai daug kartų daugiau už bet kurią ankstesnę Kinijos bendruomenę. Ten yra aiškūs griežtos socialinės hierarchijos požymiai, tokie, kaip dideli skirtumai tarp turtingų ir skurdžių kapų. Galiausiai, yra komunalinių darbų ambicija, įskaitant miesto sienų, Mojiaoshan platformos ir rūmų komplekso statybą, bei sudėtingą hidroinžineriją.

Atsižvelgiant į tai, kad miesto gyventojai nešulinių gyvūnų – arklių ar asilų, kaip ir jaučių arimui, – neturėjo, statybos darbai ypač įspūdingi pažymi Rawson. Tačiau jie galėjo atitraukti pakankamai žmonių nuo jų žemdirbystės statyti šias monumentalias struktūras. „Viskas priklauso nuo žmonių darbo,“ sako Rawson. „Ir tuomet svarbiausiu tampa šio darbo organizavimas.“ Liu komandos vertinimu, vien statant užtvankas, reikėjo perkelti 2,9 milijonus kubinių metrų grunto, o tai reiškia, kad 3000 darbininkų tai užbaigtų per 8 metus. Tokios didžiulės užduoties neįmanoma atlikti be sudėtingos bendruomenės su centrine organizacija ir planavimu. „Apie šį vandentvarkos projektą be planavimo negalima nė galvoti,“ sako Rawson. „Tai nėra maža žmonių grupė – tai didelio masto vadyba.“

Liangzhu atlikti vandens darbai išties įspūdingi netgi pasauliniu mastu. Civilizacijos lopšiu dažnai laikomi Viduriniai Rytai, kur Mesopotamijoje ketvirtame amžiuje prieš mūsų erą atsirado kelios miesto bendruomenės, tokios, kaip Tell Brak ir Uruk. Šiuose miestuose buvo išvystytos vandens valdymo technologijos, tačiau jų dydžiu ar sudėtingumu jų inžinerija neprilygo esančiai Liangzhu. Kaip sako Liu ir Renfrew: „[Liangzhu užtvankos] gali būti pirmieji pasaulyje tokiu mastu atlikti komunaliniai darbai.“ sutinka Scarborough. Jis aplankė kasinėjimo vietas 2017 metais ir buvo priblokštas, kaip Liangzhu piliečiai visiškai pakeitė savo aplinką. „Atsižvelgiant į amžių, tai yra geriausias sukurtas kraštovaizdis.“

Tik vieno dalyko nebuvimas Liangzhu stebina. Kol kas archeologams nepavyko aptikti aiškių rašto įrodymų, kas kartais laikoma būtinu visiškai suformuotos valstybinės bendruomenės atributu. Tačiau įmanoma, kad kai kurie simboliai ant puodų ir papuošalų nėra tik dekoratyvūs. Chunfeng Zhang iš Rytų Kinijos Normal universiteto Šanchajuje sako, kad jie turi ir lingvistinių charakteristikų. Kai kurių iš lig šiol dokumentuotų 656 simbolių forma yra labai standartizuota, o daugelis nuolat aptinkami įvairiose radimvietėse randamų artefaktų konkrečiose vietose, tarkime, ant indo pado ar kaklelio. Tai rodo, kad jie tikriausiai turėjo pastovią reikšmę, buvo kaip etiketės. Zhangas pažymi ir matomas kai kurių simbolių sudarymo taisykles, kurios galėjo pakeisti reikšmę. Tai – naujų brūkšnių pridėjimas ir sistemingas įvairių motyvų kombinavimas, kas irgi primena rašybos sistemos atsiradimą. „Kai kurie simboliai atlieka vien dekoratyvinę funkciją, kai kurie turi reikšmę, o kai kurių prasmę nustatyti sunku,“ sako ji.

Zhang tikisi, kad vieną dieną gali būti rastas Rozetos akmens atitikmuo, padėsiantis dešifruoti Liangzhu simbolius. Tačiau netgi be jo, ši kultūra konkuruoja su kitomis itin ankstyvomis bendruomenėmis (žr. „Civilizacijos lopšiai“). Tolesni Liangzhu tyrimai gali netgi netgi nušviesti procesus, paskatinusius žmoniją kurti sudėtingas miesto bendruomenes. Perėjimas nuo medžiotojų-rinkėjų gyvenimo būdo prie ūkininkavimo yra viena iš žinomų ankstyvųjų gyvenviečių atsiradimą paskatinusių veiksnių, kai grupės ėmė telktis apie dirbamus laukus. Taip ūkininkai sutelkė išteklius, sustiprėjo bendradarbiavimas ir kooperavimasis, ir bendruomenės augo. Bet kas stumia bendruomenes paskutiniam šuoliui link didelių urbanizuotų centrų su pažangesne technologija, architektūra ir politika?

Scarborough teigia, kad Liangzhu pagrindinis faktorius buvo aplinkos neužtikrintumas. Tai ir potvynių pavojus per liūčių sezoną, ir sausi periodai, galintys sunaikinti lietinamus laukus. Toks neužtikrintumas iš pradžių galėjo paskatinti daugiau reguliarių religinių praktikų, suburdavusių pasklidusias grupes į ceremonijas. Ant regione aptinkamų artefaktų vaizduojamų bauginančių pabaisų vaizdavimas rodo, kad egzistavo kažkokia bendra mitologija. Savo ruožtu, organizuotos religinės praktikos galėjo paskatinti įvesti griežtesnes socialines normas ir netgi paskirti vadovais žmones, kurie, pavyzdžiui, atrodė galintys numatyti ar kontroliuoti orus.

„Liangzhu tyrimai gali netgi netgi nušviesti sudėtingų miesto bendruomenių atsiradimą“

Socialinės hierarchijos formavimasis galėjo padėti mobilizuoti didelę darbo jėgą praktiškesniems projektams, tarkime, statyti užtvankas. Tai galėjo ne tik labiau suvienyti bendruomenę ir suteikti jai gerovę, bet ir padėti sutvirtėti elitui, leidžiant jiems kontroliuoti technologijų prieinamumą ir kam leidžiama į miestą kanalais atvykti ar išvykti. To rezultatas – bendruomenė su formalia valdžia, ir turinti pakankamai išteklių kurti sudėtingus meno kūrinius ir architektūrą.

Scarborough mano, kad aplinkos neužtikrintumas buvo esminis civilizacijų formavimosi faktorius ir Viduriniuose Rytuose – nors čia pagrindinė grėsmė buvo sausros. „Tai labiau susiję su ribotu Tigro ar Eufrato vandens nukreipimu link pradedančių rastis miestų,“ sako jis. Abiem atvejais poreikis kontroliuoti aplinką paskatino didesnį bendradarbiavimą ir taip pat suteikė galią elitui, kas sukūrė naują visuomenės organizavimo tipą. „Bendruomenės sudėtingėjimui neužtenka tik vandens [reguliavimo], tačiau jis tikrai yra esminis,“ sako jis.

Potvyniai galėjo paskatinti ne tik Liangzhu raidą, bet ir žlugimą. Analizuodama nuosėdų sluoksnius šiame regione, Zhanghua Wang iš Rytų Kinijos Normal universiteto su kolegomis rado pasikartojančio jūros potvynių ženklus prasidedančius prieš maždaug 4500 metų. Dumblių ir mažų jūros gyvūnų liekanos gulėjo tiesiog ant sluoksnių, siejamų su Liangzhu kultūra. Potvynių žala ir padidėjęs dirvos sūrumas apsunkino ryžių auginimą visame regione, kas pakirto „svarbiausią ekonominį ir socialinį Liangzhu visuomenės pagrindą,“ pažymi ji.

Nors pati bendruomenė sunyko, jos įtaka išliko, gyventojams persikėlus į kitas dabartinės Kinijos dalis. Liu ir kiti mokslininkai mano, kad tokius Liangzhu kultūros elementus, kaip jų žadeitinių kongų dizainą, pasiskolino ir prisitaikė vėlesnės bendruomenės. O vietinį kraštovaizdį hidroinžinerija pakeitė visiems laikams. Potvyniai gal ir užbaigė šio miesto gyvenimą, bet jo gyventojai paliko neišdildomą žymę. O besitęsiančiais archeologiniais kasinėjimais ši stulbinanti kultūra keičia mūsų supratimą apie civilizacijos aušrą.

„Metas atsisakyti idėjos, kad buvo vienintelis civilizacijos lopšys“

Civilizacijos lopšiai

Atradimai Kinijoje rodo anksčiau nežinotą civilizaciją Rytų Azijoje. Kaip Liangzhu atrodo kitų ankstyvų civilizacijų fone?

Archeologams civilizacija yra urbanizuota bendruomenė su centrinėmis gyvenvietėmis ir miestais, bei sudėtinga socialine sąranga, tokia, kaip klasių sistema ar vadovaujančiu elitu. Civilizacijos taip pat gali šiek tiek kontroliuoti aplinką, kad žmonės galėtų lengviau atsispirti gamtos įnoriams, sukurtų maisto perteklių ir galėtų klestėti įvairūs amatai. Tokio gyvenimo būdo šalutiniai produktai yra raštas, tolima prekyba ir paminklai.

Ryčiau Viduržemio jūros esantis vadinamasis Derlingasis Pusmėnulis dažnai vadintas „civilizacijos lopšiu“, nes ten maždaug prieš 6000 metų įsikūrė tokie miestai valstybės, kaip Urukas Mesopotamijoje. Uruko populiacijos dydžio vertinimas labai platus, bet manoma, kad prieš maždaug 4900 metų ten gyveno daugiau, nei 60 000 žmonių. Ten statytos šventovės ir drėkinimo kanalai. Uruko gyventojai išrado pirmą žinomą raštą, dantiraštį, ir jų tekstuose yra ankstyviausias išlikęs literatūros kūrinys, Gilgamešo epas, apie legendinį miesto karalių.

Vakariniame Derlingojo Pusmėnulio krašte panašiu metu radosi kita civilizacija. Ūkininkų bendrijos Egipte irgi tapo vis labiau urbanizuotos ir prieš 5100 metų, susijungė į visuomenę, kurią iš Memfio miesto valdė pirmasis faraonas, Narmeras. Ši „pirmoji karalystė“ irigacijai naudojo Nilo vandenį, statė sudėtingus kapus – nors ir ne tokius ambicingus, kaip garsiosios piramidės – ir turėjo rudimentinę rašto sistemą, paremtą hieroglifais.

Dabar žinoma, kad sudėtingos visuomenės nepriklausomai vystėsi ir kitur. Pavyzdžiui, pietų Azijoje Indo slėnis, vis labiau urbanizavosi prieš 6000 – 5000 metų, formavosi tokie miestai, kaip Harappa, kur gyveno dešimtys tūkstančių žmonių. Įdomu, kad žmonės iš Harappo ir Mesopotamijos komunikavo ir prekiavo. Tačiau dar nėra visiškai aišku, ar ant Indo slėnyje rastų artefaktų esantys simboliai sudarė visavertę rašto sistemą.

Jangdzės žemupio Liangzhu kultūra su šiomis ankstyvomis civilizacijomis turėjo daug ką bendro. Savo visuomenės elitu, meistriškais amatais ir rafinuota architektūra ji demonstravo svarbiausias valstybės visuomenės charakteristikas daugiau, nei prieš 5000 metų. Jos populiacija, siekusi iki 34 500, prilygo Uruko, Memfio ir Harappo mastui. Ir jos komunaliniams darbams reikėjo didelio masto socialinio organizavimo ir vadybos. Didžiulė Liangzhu vandentvarkos sistema, kuria gyventojai užvaldė savo šlapynes, buvo tokia pažangi, kad ją kai kurie vadina įspūdingiausia to meto pasaulyje. Laikas atsikratyti idėjos, kad civilizacija turėjo vienintelį lopšį.

Komentarai (1)