Armija, užkasta smėlyje  (2)

Penkių dešimčių tūkstančių vyrų kariuomenė, kurią Persijos karalius Kambizas II 525 metais pr. Kristų pasiuntė į Amono orakulą, dingo be pėdsakų. Tyrinėtojai Angelo ir Alfredo Castiglioni Vakarų dykumoje Egipte surado jos kaulus. Spėliota, kad kariai žuvo per smėlio audrą. Dabar archeologai pateikė įrodymų.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Persų karių ieškojo ir vengras grafas Laszlo de Almasy, jo gyvenimas įkvėpė „Anglo ligonio“ kūrėjus. 1936 metais Almasy išvyko į dykumą ir vos nežuvo taip pat, kaip ir Kambizo kariai. Tyrinėtojai Castiglioni aptiko Kambizo armijos pėdsakus jau 1996 metais netoli Sivos oazės. Rado indų ir žmonių kaulų. Taip pat urvą oloje, vienintelį apylinkėje, kur kareiviai būtų galėję pasislėpti nuo smėlio. Ten geologas Aly Barakatas iš Kairo universiteto rado bronzinį durklą ir keliolika strėlių, o už kelių šimtų metrų - sidabrinę apyrankę, auskarų ir persų stiliaus vėrinio fragmentų. Tyrinėtojai, vadovaudamiesi beduinų legendomis apie tūkstančius boluojančių kaulų, palaidotų smėlynuose, rado ir daugiau žmonių skeletų. Kodėl Kambizas siuntė tokią didelę armiją į Sivos oazę? Karalius tęsė Kyro II Didžiojo pradėtą Persijos imperijos plėtimo politiką (Kyras norėjo užimti Egiptą, bet mirė besirengdamas žygiui). Kambizas įsiveržė į Egiptą iš dykumos pusės. Perviliojo į savo pusę svarbų Egipto sąjungininką Polikratą iš Samo, kurio laivynas būtų turėjęs puldinėti persus, žygiuojančius pajūriu tarp Gazos ir Peluzijaus.
Kambizas laimėjo mūšį prie Peluzijaus. Prieš kovą jis įsakė persams prie liemens rištis kates. Egiptiečiai laikė tuos gyvūnus šventais ir bijojo sužeisti. Persai užėmė faraonų sostinę Memfį. Egipto jėgas turbūt susilpnino faraono Amasio mirtis 526 metų pr. Kristų pabaigoje. Po tėvo mirties valdžią perėmė Psametichas III, jį Kambizas paėmė į nelaisvę, o vėliau įsakė nužudyti. Kambizas pradėjo XXVII Egipto faraonų dinastiją. Į Sivą pasiųsti kareiviai, pasak Herodoto, septynias dienas ėjo per dykumą, kol pasiekė pirmą oazę. Istorikai mano, kad tai buvo El Charga. Vėliau niekas jų nebematė. Broliai Castiglioni nusprendė, kad kareiviai nežygiavo populiariu keliu per Dahlos ir Farafros oazes. Armija pasirinko kelią, einantį iš pietų. Taip jie tikėjosi netikėtai užklupti egiptiečius. Castiglioni ištyrė spėjamą trasą. Aptiko išdžiūvusių šaltinių ir šulinių pagal įkastus į smėlį molinius indus. Jie palengvino žygį per dykumą. Taip pat tyrinėtojai nustatė, kad kareiviai greičiausiai turėjo netikslius žemėlapius, kuriuose Amono orakulas buvo pažymėtas šimtu kilometrų toliau į pietus, negu jis buvo iš tikrųjų. Kareiviai neteisingai apskaičiavo trasą ir, užuot pasiekę orakulą, mirė įkaitusiame smėlyje.

Kodėl Kambizas rizikavo siųsti kariuomenę į dykumą neištyręs teritorijos? Atsakymo nėra. Tačiau žinoma, kad valdovas tuo pačiu metu pradėjo dar du žygius, ir abu nepavyko. Jūros žygis prieš Kartaginą žlugo, kai samdiniai finikiečiai atsisakė atakuoti gimtąjį miestą. Herodotas pasakoja, kad į Kušo šalį, dabartinę Etiopiją, žygiuojanti armija buvo taip prastai aprūpinta, jog kareiviai ištraukę burtus valgydavo vienas kitą. Herodotas aiškino tuos sprendimus karaliaus beprotyste. Žygio į Egiptą nesėkmė sutapo su egiptiečių švente jaučio Apio garbei. Kambizas įtarė, kad vietiniai gyventojai tyčiojasi iš jo nesėkmių, tad sužeidė šventąjį gyvulį ir paliko jį dvėsti. Be to, jis ištraukė iš kapo faraono Amasio mumiją ir liepė kareiviams rauti jai plaukus, badyti durklais, galų gale sudeginti. Egiptiečių akimis, tai buvo žiauriausias nusikaltimas, nes jie tikėjo, kad kūną būtina išsaugoti dėl amžino gyvenimo. Herodotas rašė, kad Kambizas išniekino egiptiečių dievų statulas, įsakė užkasti gyvus, žemyn galvomis, dvylika persų didžiūnų, masiškai naikino aukštuomenės narius. Taip pat nužudė savo seserį ir žmoną, o dar anksčiau - brolį.

Žynių kerštas po mirties

Nūdienos tyrinėtojai kritiškai vertina Herodoto juodomis spalvomis nutapytą Kambizo paveikslą. Graikų istorikas, kuris aplankė Egiptą praslinkus beveik šimtui metų po Persijos karaliaus valdymo, daugeliu atvejų rėmėsi Egipto žynių pasakojimais. O šie turėjo pagrindo neapkęsti valdovo iš svetimo krašto.

Kiti šaltiniai teigia, kad Kambizas buvo geras valdovas ir gerbė egiptiečių religiją. Atsisėdęs į faraonų sostą jis perėmė rūmų ceremonialą, net egiptiečių apdarus. Ant nežinia kokio Vedzahor-Resne, žynio, gydytojo ir buvusio laivyno karininko, statulos rastas įrašas pasakoja, kaip Kambizas skyrė egiptiečius į aukštus rūmų postus. Nudvėsus jaučiui Apiui (Vedzahor-Resne neužsimena, kad gyvulys būtų žuvęs nuo perso valdovo rankos) Kambizas griežtai prižiūrėjo, kad jo laidojimas vyktų pagal ceremonialą. Tą patvirtina ir archeologai: jie rado Kambizo dovanotą sarkofagą, kuriame palaidotas Apis. Taip pat ir stelą, kurioje pavaizduotas karalius, atnašaujantis jaučiui auką. Valdovas persas sumažino ir mokesčius, imamus iš žynių.

Jam valdant Egiptą Persijoje kilo maištas, vadovaujamas apsišaukėlio. Greičiausiai tai buvo magas Gaumata, pasiskelbęs Kambizo nužudytu broliu Bardija. Karalius rengėsi grįžti į šalį ir numalšinti maištą, tačiau sėsdamas ant žirgo susižeidė kardu šlaunį. Vėliau, kai kaulas pradėjo rūdyti ir šlaunis supūliavo, „Kambizas, Kyro sūnus, mirė, viešpatavęs septynetą metų ir penkis mėnesius, neturėjęs vaikų: nei sūnaus, nei dukters“, - taip rašė Herodotas.

Istorikai įtaria, kad Kambizas galėjo būti nužudytas savo įpėdinio, kuris vėliau valdė kaip Darijus I, arba apsišaukėlio Bardijos šalininkų. Pasak Herodoto, Kambizas mirė Ekbatane (ne Persijos sostinėje, bet to paties pavadinimo Sirijos mieste). Romos istorikas Juozapas Flavijus kaip jo mirties vietą mini Damaską, o V-IV amžiaus pr. Kristų ribos graikų istorikas Tesijus - Babiloną. Valdovas buvo palaidotas Pasargade. 2006 metais archeologai aptiko jo kapo liekanų.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lietuvos žinios
Autoriai: Osvaldas Aleksa
(7)
(0)
(7)

Komentarai (2)

Susijusios žymos: