Vėlavimas – tendencija ar įprotis, kurio kai kuriems žmonėms niekaip nepavyksta atsikratyti. Lėtinį vėlavimą lemia daug veiksnių, tarp kurių iškreipta laiko nuovoka, netinkamas laiko planavimas ir tam tikri asmenybės bruožai, rašo livescience.com.

Visi pažįstame bent vieną žmogų, kuris niekada nepasirodo laiku – ar tai būtų vakarienė, ar darbo susitikimas. Tik ar egzistuoja geras paaiškinimas, kodėl kai kurie žmonės vėluoja nuolat?

Greičiausiai šį įprotį lemia visa puokštė skirtingų veiksnių, tarp kurių ekspertai mini iškreiptą laiko suvokimą, neveiksmingą laiko valdymą ir charakterį.

„Didelė tikimybė, jog smegenyse egzistuoja mechanizmas, priverčiantis žmones vėluoti į, pavyzdžiui, susitikimus, nes žmogus tinkamai neįvertina, kiek laiko užtruks, kol ten nusigaus“, – sako Londono universiteto koledžo kognityvinių neuromokslų profesorius ir vienas iš 2017 metų tyrimo leidinyje „Hippocampus“ autorių Hugo Spiersas.

Hipokampas – smegenų dalis, atsakinga už tai, kaip smegenys apdoroja kai kuriuos laiko aspektus, pavyzdžiui, prisiminimus, jog reikia kažką nuveikti, ir kiek laiko tai truks, sako H. Spiersas. Specializuotame leidinyje „Nature Reviews Neuroscience“ publikuojamame tyrime teigiama, kad neuronai hipokampe, atliekantys „laiko ląstelių“ funkciją, daug prisideda prie to, kaip suvokiame ir atsimename įvykius, tačiau kodėl kai kurie žmonės, buitiškai kalbant, nesiorientuoja laike, pasakyti sunku.

Vienas iš veiksnių – tai, kaip gerai mes pažįstame erdvę. 2017 metų tyrimo metu H. Spiersas paprašė dvidešimties studentų, neseniai persikėlusių gyventi į Londoną, pasidaryti savo mokymo įstaigos rajono planą ir suskaičiuoti, kiek maždaug laiko užtruktų pasiekti tam tikras vietas. Kuo geriau pažinojo vietovę, tuo mažiau laiko nuvykti vienur ar kitur manė prireiksią: „Jeigu gerai pažįstame teritoriją, pradedame nebeskaičiuoti papildomo laiko, kurio galėtų prireikti klaidžiojant“.

Kartais vėluojantys žmonės nepaskiria sau pakankamai laiko užduotims, nesusijusioms su kelionės trukme, pavyzdžiui, ryto rutinai. Leidinyje „Memory & Cognition“ rašoma, kad savo laiką skaičiuojame pagal tai, kiek konkreti užduotis iš mūsų pareikalavo laiko anksčiau, tačiau mūsų atmintis ir suvokimas ne visada būna tikslūs.

„Jeigu turime labai daug patirties atlikdami vieną ar kitą užduotį, labai rizikuojame klaidingai nuspręsti, kiek mums tai užtruks, numatome per mažai laiko“, – komentuoja Šiaurės Karolinos Campbello universiteto profesorė Emily Waldum. Jos 2016 metų tyrimas atskleidė, jog laiko pojūtį gali sutrikdyti ir aplinkos veiksniai, tokie kaip muzikinis fonas.

E. Waldum įrodė, kad, atlikdami bendro pobūdžių žinių patikrinimo užduotį, kai kurie žmonės klaidingai įsivertino užduoties trukmę pagal skaičių dainų, skambėjusių fone. Jaunesni žmonės buvo linkę padidinti savo laiko skaičiavimą, jeigu išgirsdavo keturias trumpas dainas (lyginant su dviem ilgesnėmis dainomis). Vyresnio amžiaus žmonių laiko pojūčiui tokios įtakos muzika neturėjo.

Kitas aplinkos veiksnys yra mus supantys žmonės. 2022 metais leidinyje „Virtual Reality“ skelbta publikacija apie tyrimą, kurio metu mokslininkai prašė savanorių įvertinti, kiek ilgai truktų kelionė sausakimšu ir kiek ne tokiu pilnu viešuoju transportu. Paaiškėjo, kad kelionės sausakimšu viešuoju transportu atrodo maždaug 10 proc. ilgesnės nei tada, kai važiuoja mažiau žmonių, o tai siejama su ne tokia malonia patirtimi.

Su vėlavimu susijusi ir žmogaus asmenybė. Tam tikri asmenybės bruožai, pavyzdžiui, mažas sąmoningumas, gali būti susijęs su žmonių užmaršumu atlikti suplanuotas užduotis, sako E. Waldum: „Kitas veiksnys, galintys turėti įtakos tam, kaip žmogus suvokia laiką, yra tai, kiek toks žmogus geba vienu metu daryti daug dalykų“.

Leidinyje „Advances in Cognitive Psychology“ aprašytas mokslinis darbas padėjo išsiaiškinti, kad žmonės, vienu metu darantys ne vieną darbą, yra labiau linkę laiku neprisiminti, kada turi atlikti kokią užduotį: „Net ir kruopščiausiai sudėlioti planai gali žlugti vien todėl, kad negalime jų įgyvendinimui skirti pakankamai dėmesio“.

Knygos „Late! A Timebender's guide to why we are late and how we can change“ autorė Grave Pacie sako, kad vėluojantys žmonės neretai savęs tokiais nelaiko. Taip yra todėl, kad vėluojantys sau ir kitiems teigia, jog yra punktualūs. „Kai svarbu, mes galime spėti laiku, pavyzdžiui, kai dėl vėlavimo lauktų blogos pasekmės, tarsim, nespėtume į skrydį“, – sako G. Pacie.

Kai kažkokio termino spėti nėra, tokie žmonės absoliučiai praranda laiko nuovoką. 2019 metais leidinyje „Medical Science Monitor“ rašyta apie tai, jog žmonės, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADHD), sunkiai apdoroja laiką.

Kiti patiria sunkumų spėti laiku, nes sąmoningai užduotis atidėlioja iki paskutinės akimirkos: „Vėlavimas gali būti prokrastinavimo arba atidėliojimo simptomas“, – sako Anglijos Daramo universiteto psichologijos profesorė Fuschia Sirois. Prokrastinacija įprastai kyla dėl sudėtingo emocinio santykio su konkrečia užduotimi, sako F. Sirois.

Esminis prokrastinavimo ir vėlavimo skirtumas tas, kad pastarasis neigiamai veikia mūsų santykius su kitais žmonėmis, sako G. Pacie: „Žmonės, kurie dažniausiai patiria mūsų vėlavimą, yra mums svarbiausi žmonės, tad jiems gana skaudu girdėti, kai žadame būti laiku, o taip nenutinka, arba nepavėluojame tik tada, kai tai gyvybiškai svarbu“.

Taigi, ką nuolat visur vėluojantys žmonės galėtų padaryti, kad į susitikimus atvyktų laiku, nenuviltų mylimų žmonių ir draugų? G. Pacie pataria naudotis žadintuvų ir priminimo funkcijų telefone paslaugomis. Dar viena jos pačios išbandyta ir patikrinta technika yra žaisti su terminais ir laikais. Pavyzdžiui, jeigu žinote, kad draugas vėluoja pusvalandį, paskirkite susitikimą pusvalandžiu anksčiau.

Komentarai (2)