Vandenyno dugne aptikta 20 tūkst. ugnikalnių: gali kelti pavojų nieko neįtariantiems povandeniniams laivams ()
Žemėje yra kartografuota mažiau nei ketvirtadalis viso vandenyno dugno, todėl mūsų žinios apie povandeninę erdvę yra labai skylėtos. Neatrasti povandeniniai kalnai, susiformavę dėl vulkaninės veiklos, gali siekti tūkstančius metrų ir kelti pavojų nieko neįtariantiems povandeniniams laivams, rašo „Science Alert“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kalifornijoje esančio Scrippso okeanografijos instituto mokslininkės Julie Gevorgian vadovaujama mokslininkų grupė, naudodamasi naujais palydovų duomenimis, ką tik atrado daugiau kaip 19 000 naujų ugnikalnių. Panašu, kad didžioji dalis jų yra neaktyvūs.
Tai, kad tiek daug povandeninių viršūnių buvo aptikta po vandenyno paviršiumi, yra „neįtikėtina“, „Newsweek“ sakė J.Gevorgian.
Giliai po vandenyno paviršiumi vulkaninės veiklos metu susidarę povandeniniai kalnai gali iškilti į maždaug 3-10 km aukštį. Jie paprastai yra lengvai aptinkami sonaru, tačiau tik tuo atveju, jei virš jų praplaukia laivas.
Mažesnes nei 2 kilometrų aukščio senoviniai ugnikalniai dar sunkiau aptinkami, Jie dažniausiai susiformuoja ten, kur magma veržiasi pro ploną ir suskilusią Žemės plutą.
Per pastarąjį dešimtmetį mokslininkai ėmė naudotis palydovų duomenimis, kad aptiktų mažus vandenyno paviršiaus iškilimus ir sudarytų povandeninių kalnų žemėlapius.
Jei sonaras naudoja garso bangas, kurios rikošetu atsimuša į jūros dugną, tai palydovinė altimetrija tai daro netiesiogiai, matuodama nedidelius jūros paviršiaus aukščio pokyčius, kurie atspindi gravitacijos trauką, atsirandančią dėl Žemės plutoje esančių kalvų. Kuo didesnė kalva, tuo labiau jos gravitacinė trauka įtraukia viršuje esantį jūros vandenį.
Taikydami šį metodą mokslininkai nustatė 19 325 povandeninius ugnikalnius.
Daugelis naujai aptiktų povandeninių kalnų yra mažesni, nes manoma, kad jie yra per maži, kad juos būtų galima aptikti palydovų duomenimis.
Mažiausias ugnikalnis buvo vos 421 m aukščio, t. y. gana nedidelis nelygiame jūros dugne.
Dauguma jų buvo aukštesni nei 700 metrų, o kai kurie virš jūros dugno iškilę iki 2500 metrų.
Mokslininkai teigia, kad gauti rezultatai gali pagilinti mūsų supratimą apie plokščių tektoniką, vulkanizmą, vandenyno srovių ir jūros gyvybės judėjimą didžiulėse vandenyno teritorijose, kurios ilgą laiką nebuvo kartografuojamos.
Nepaisant šio didžiulio žinomų povandeninių ugnikalnių skaičiaus atnaujinimo, tyrėjai mano, kad dar gali būti tūkstančiai neatrastų kalnų. 2011 m. jie apskaičiavo, kad pasaulyje jų gali būti iki 55 000.