Kaip Žemėje esantis itin toksiškas ežeras gali padėti suprasti gyvybę Marse? ()
Gyvybės paieškos Marse nėra lengvos. Raudonąją planetą ne tik sunku pasiekti, bet ir ji labai nepalanki tokiai gyvybei, kokią mes pažįstame.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau Žemėje yra vietų, kurios gali parodyti, kaip gyvybė galėjo išgyventi Marse – jei ne dabar, tai kažkuriuo kitu 4,5 mlrd. metų planetos istorijos laikotarpiu.
Mokslininkai ištyrė mikrobus, kurie kažkokiu būdu išgyvena vienoje iš nepalankiausių vietų Žemėje – karštame, toksiškame, rūgščiame ežere, esančiame ugnikalnio krateryje Kosta Rikoje. Būdai, kuriais šie ekstremalūs mikrobai prisitaiko prie pragariškos aplinkos, gali parodyti, kaip mikrobai kadaise galėjo gyventi jaunesniame ir drėgnesniame Marse, rašo „Science Alert“.
Ežeras žinomas kaip Laguna Caliente (pažodžiui – „karštas ežeras“) yra Kosta Rikoje esančio aktyvaus Poaso ugnikalnio krateryje. Tai vienas rūgščiausių ežerų pasaulyje, kurio dugne plūduriuoja skystos sieros sluoksnis ir dėl kurio dažnai kyla vietiniai rūgštūs lietūs bei rūkai. Be to, vanduo prisisotinęs toksiškų metalų.
Nepaisant to, jis nėra visiškai negyvenamas. 2013 m. Kolorado Boulderio universiteto vadovaujama tyrėjų grupė nustatė, kad ežere išgyvena viena mikrobų rūšis iš Acidiphilium genties, arba kitaip vadinamų „rūgščių mylėtojais“.
Tyrėjai, paėmę mėginius iš ežero, sieros sankaupų ir ežero dugne esančių nuosėdų, nustatytė visus esamus organizmus. Nustebino tai, kad ne tik Acidiphilium, bet ir nedidelis skaičius kitų mikrobų rūšių vis dar egzistavo šiame ežere.
Komanda nustatė, kad bakterijos turėjo genų, galinčių suteikti atsparumą rūgščiai, taip pat genų, atsparių karščiui – tai gyvybiškai svarbu aplinkoje, kurioje temperatūra gali pasiekti virimo temperatūrą.
Be to, organizmai turėjo daugybę genų, leidžiančių jiems metabolizuoti įvairias medžiagas, kurios gali būti toksiškos kitiems. Tarp šių medžiagų yra sieros, geležies ir arseno, rašoma „Science Alert“.
Jie taip pat turėjo anglies fiksacijos genų, leidžiančių augalams paversti anglį organiniais junginiais. Taip pat atrodo, kad jie gali perdirbti bioplastiko granules.
Hidroterminės aplinkos vis labiau domina astrobiologus. Organizmai, kurie sugeba klestėti šiose ekstremaliose vietose, norėdami išgyventi, dažnai nepasikliauja saulės šviesa, o pasitelkia chemines reakcijas energijai gaminti. Tai reiškia, kad jie gali būti analogiški ekosistemoms, kurios gali būti aptinkamos kitose nuo Saulės nutolusiose vietose.