Ateivių paieška: pradėjome dar nepakilę iš Žemės, ir mokslininkai nusiteikę optimistiškai ()
Tai – išties nelengvas klausimas. Šiuo metu nėra jokių gyvybės kitose planetose įrodymų, tačiau Visata yra didelė ir atrodo mažai tikėtina, kad iš trilijonų planetų, kurios, kaip manoma, egzistuoja mūsų 13,8 mlrd. metų senumo visatoje, tik Žemėje kada nors atsirado gyvybė (šis neatitikimas tarp visatos platybių ir įrodymų apie ateivių gyvybę trūkumo vadinamas Fermio paradoksu). Taigi, nežemiškos kilmės gyvybės paieška yra rimtas reikalas, o mokslininkai vis geriau išmano, kaip ieškoti ateivių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pirmosios pastangos ieškoti nežemiškos gyvybės prasidėjo gerokai anksčiau, nei žmonės sugebėjo palikti savo planetą. Pasak Nežemiškojo intelekto paieškos (angl. Search for Extraterrestrial Intelligence, SETI) instituto, radijo išradimas atvėrė duris idėjai apie transliacijas iš kitų pasaulių, o išradėjai Nikola Tesla ir Guglielmo Marconi XX a. pradžioje tikėjo, kad gali priimti signalus iš Marso.
Pirmą kartą rimtai nežemiškos gyvybės radijo bangomis pradėta ieškoti 1960 m. Iniciatyvai vadovavo astronomas Frankas Drake'as, kuris dviem radijo teleskopais ieškojo signalų iš planetų, galimai skriejančių aplink žvaigždes, esančias už 10 ir 12 šviesmečių. Projektas „Ozma“, kaip jis buvo pavadintas, nieko nerado. Nepasisekė ir projektui „Phoenix“ – privačiai SETI instituto iniciatyvai, vykdytai 1995–2000 m., kai buvo tyrinėjama 800 žvaigždžių sistemų, esančių už 200 šviesmečių nuo Žemės.
Šiandien šios pastangos tęsiamos naudojant Alleno teleskopų masyvą – 42 antenų masyvą, kuriuo galima nusitaikyti į mikrobangų dažnius visame Paukščių Take. SETI institutas taip pat pradeda bandymus aptikti lazerio impulsus, kuriuos toli esantys protingi ateiviai galėtų siųsti kaip žinutes į kosmosą.
Žinoma, šios pastangos nukreiptos technologiškai pažengusias ateivių rūšis. Mokslininkai taip pat ieško paprastesnių gyvybės formų, o pažanga be įgulos naudojamų erdvėlaivių ir nuotolinio stebėjimo technologijų srityse leidžia jiems ieškoti molekulių, kurios galėtų parodyti, kad kažko ten esama.
Jautrūs teleskopai – pavyzdžiui Jameso Webbo kosminis teleskopas – gali užfiksuoti mažus šviesos, sklindančios iš tolimų egzoplanetų, pokyčius, todėl mokslininkai gali aptikti deguonį, sierą ar kitas dujas, kurios gali parodyti, kad ten veikia mikrobai. Pastaruoju metu taip pat galėjo būti aptiktas pirmasis magnetinis laukas aplink tolimą į Žemę panašią planetą – būtina sąlyga gyvybei išgyventi atšiaurioje artimųjų žvaigždžių spinduliuotėje.
Mūsų Saulės sistemoje tokie robotai kaip marsaeigis „Perseverance“ renka mėginius, ieškodami fosilijų ar molekulių, galinčių rodyti, kad prieš milijardus metų, kai Raudonojoje planetoje buvo šilčiau ir drėgniau, joje klestėjo mikrobinė gyvybė. O Žemėje dirbantys mokslininkai tiria ekstremalias aplinkas – pavyzdžiui, Čilės dykumas ir vandenynų įdubų gelmes, kad padėtų šioms svetimos gyvybės paieškoms kosmose. Ši medžioklė yra ilga, tačiau planetų mokslininkai optimistiškai tikisi, kad nauji metodai atskleis, jog Visatoje esame ne vieni.
Parengta pagal „Live Science“.
