Keliauninkai Audrius ir Alma Sutkai po kelis mėnesius trukusių klajonių po Artimuosius Rytus parkako į Lietuvą – kaip patys mėgsta paminėti – į pačią geriausią šalį pasaulyje. Tiesa, prieš grįždami, kelionių dokumentikos laidos „1000 pasaulio stebuklų“ herojai aplankė paskutines šios savo odisėjos šalis – Sakartvelą bei Armėniją, – kur juos pasitiko įvairūs nuotykiai.

Seni automobiliai ir itin prasta kelių kokybė

„Prieš pasakojant apie šias dvi šalis, svarbu paminėti, kad Sakartvelas bei Armėnija nėra vienodos ir kartais negali būti lyginamos viena su kita. Įvažiavus iš Turkijos, iš karto matyti didžiulis kontrastas. Pirmiausia į akis krenta transporto parkas – atrodo, jog gatvės čia nukelia penkiasdešimčia metų atgal“, – pirmais įspūdžiais dalijasi A. Sutkus ir pažymi, kad gatvėse gausu dar Sovietų Sąjungoje gamintų transporto priemonių.

Taip pat abiejose šalyse, anot pašnekovo, kaip išskirtinę galima paminėti kelių kokybę. Tiesa, išskirtinė ji ne gerąja prasme – keliauninko manymu, Sakartvelo vieškelius būtų galima vertinti 4–5 balais iš dešimties, o Armėnijos važiuojamiesiems žemės ruožams geriausiu atveju skirti vos tris.

„Vienas kitas pagrindinis kelias lyg ir normalus, bet, vos nusuki į šoną, telieka gaudyti duobes. Arba kelias nufrezuotas ir paliktas metams kitiems, arba tiesiog nuslinkęs ir žvyru pataisytas“, – pasakoja A. Sutkus.

Todėl vyras džiaugiasi, kad pasirinktas „Land Rover Defender 75th Anniversary“ visureigis turėjo tokioms trasoms puikiai tinkančią važiuoklę, o į papildomų patobulinimų sąrašą, kuris nebuvo ilgas, buvo įtrauktos sustiprintos padangos. Jos, anot A. Sutkaus, savo naudą šiuose keliuose kiekvieną dieną įrodydavo vis iš naujo.

Išsaugoti švarų automobilį – neįmanoma

Važiuojant minėtomis šalimis išskirtinės buvo ir priežastys, kodėl teko plauti automobilį – per kelią vedamos karvių ir kiaulių bandos, pasak A. Sutkaus, po savęs palieka sniego pusnis savo dydžiu primenančias išmatų krūvas, tad įveikti šias atkarpas išsaugant švarų automobilį tiesiog neįmanoma.

„1000 pasaulio stebuklų“ herojus sako, kad plauti automobilį po šių pasivažinėjimų gerokai sudėtingiau, nei pasiautus po bekelę. „Purvas tai nusimazgoja, o ekskrementai tai kaip molis – dar ir pagrandyti turi. Kas dvi tris dienas reikėdavo tinkamai nusigremžti“, – priduria jis.

Tiesa, grįžus į Lietuvą, Audriui reikėjo greitai persiorientuoti į tinkamą vairavimo kultūrą, kadangi tiek kartvelai, tiek armėnai, atlikdami lenkimo ar bet kurį kitą veiksmą gatvėse, naudoja garso signalą – taip daroma norint išvengti susidūrimų, mat daugelis manevrus pradeda net nežiūrėdami į galinio vaizdo veidrodėlius.

„Visiems pypsint ir pats pradedi taip elgtis – supranti, kad, norint įsilieti į jų vairavimo kultūrą, taip tiesiog reikia. Niuansų, kuriuos turi pažinti ir suprasti, – daug. Pavyzdžiui, vairuotojai ten nepripažįsta, jog pėsčiasis turi teisę eiti per kelią, – niekas į juos nekreipia dėmesio. Juokiausi, kad parvykęs į Lietuvą turėsiu grįžti į mūsų vairavimo kultūrą, kad nepridaryčiau tokių nesąmonių“, – dėsto A. Sutkus.

Tęsdamas pokalbį apie kelionės akimirkas keliauninkas pažymi, jog kasdien susilaukdavo itin daug vietinių žvilgsnių – nors „Defender“ automobiliai jiems pažįstami, tačiau naujasis modelis dar visiškai nematytas. Jerevano centre Sutkų šeimyna net užsuko į „Land Rover“ atstovybę ir vietiniams parodė jubiliejinį „75th Anniversary“ modelį.

„Mūsų automobilio išvaizda, spalva išskirtinė, tad dažnai, grįždami iš kokios šventyklos, prie jo išvysdavome besibūriuojančius vietinius. Jie smalsiai tyrinėdavo mūsų nupieštą žemėlapį ar patį automobilį, norėjo fotografuotis. Mums priėjus, pasijusdavo nepatogiai, bet galų gale susipažindavom, pasidalindavom įspūdžiais. Automobilis buvo vienas didžiausių traukos ir pažinčių centrų“, – šypsosi A. Sutkus.

Skanu ir gausu lankytinų objektų

Iš nuotykių kupinos kelionės po minėtas šalis A. Sutkus parsivežė puikių įspūdžių apie vietinę virtuvę, lankytinus objektus ir istorinį paveldą. „Net jei galvoji, kad žinai viską apie šašlykus,  Armėnija vis tiek nustebins. Sakartvelo virtuvė taip pat fantastiška“, – tikina jis.

Armėniją, A. Sutkaus žodžiais, iš pradžių reikėtų vertinti kaip vieną seniausių pasaulio tautų, patyrusių ne vieną genocidą, – net ir šiandien ji vis dar varoma į kampą. Tad ir geografiškai šalis per savo istoriją ne kartą yra nukentėjusi, bet lankytinų objektų vis dar apstu.

„Ant kiekvieno kalno stūkso vienuolynas, bažnyčia. Visi objektai prasideda nuo septinto ar aštunto amžiaus, o į trylikto ar vėlesnių šimtmečių, atrodo, net nebėra ko eiti“, – nuostabos neslepia pašnekovas.

Vyras priduria, kad visur pulsuoja labai gili ir įdomi istorija: ypač akmeniniuose, be cemento pastatytuose statiniuose bei olose išskaptuotuose objektuose. „Tikrai yra ką daug lankyti, turtinga ir gamta: kilome į kalnus ir lakstėme sniego motociklais, o po valandos, nusileidę Jerevane, jau išlipome į 30 laipsnių karštį“, – tvirtina A. Sutkus.

Pasak jo, kartvelai taip pat visko turi: ir Juodąją jūrą, ir kalnus. Turi ledynus, ežerus, netgi meškų, taip pat gilias šaltas žiemas bei karščiu alsuojančias vasaras. Gamtos ir vaizdų prasme šie kraštai, A. Sutkaus teigimu, labai turtingi.

Komentarai (1)