Gali būti, kad sukurtas aukštatemperatūris (iki 127 ℃) superlaidininkas, veikiantis įprastame, atmosferos slėgyje

Matau dar 1 privalumą: jeigu laidininku galės tekėti didelės srovės, tai bus galima pereiti prie žemesnės įtampos, gal net su laiku visai atsisakyti aukštos įtampos pastočių. Visų pirma tai saugumas. O vėliau ir mažesnės išlaidos naujoms magistralėms: nebereikėtų transformatorinių, nebereikėtų didelių stulpų, o ir priežiūra supaprastėtų.

Pirmieji du superlaidininko panaudojimo pavyzdžiai kažkiek pasakos. Perduodant elekrą dideliais atstumais, keliama įtampa kad sumažetų srovė. Nepaisant palyginti mažos srovės aukštosios įtampos laidai daromi labai stori dėl vainikinio išlydžio. Tad nuostoliai aukštosios įtampos laiduose ir taip gaunami palyginti nedideli. Plonesnių laidų naudoti paprasčiausiai negalima, nes laidai ims švytėti nuo vainikinių išlydžių. Superlaidumo efektas būtų naudingas žemesnės įtampos tinkluose kur perduodama didelė galia, pvz, miestų tinkluose. Aišku įmanoma, kad atsiradus superlaidiems laidams išvis nereiks aukštosios įtampos tinklų ir taip būtų sutaupoma. Bet nereikia pamiršti, kad superlaidumas daug sudėtingesnis negu rašoma mokslo populiarinimo literatūroje, nes yra kitas parametras - kritinis srovės tankis. Superlaidininke paleidus labai stiprią elekros srovę jis išeina iš superlaidumo būsenos ir viskas, taigi galingumas kurį praleidžia superlaidus laidas yra ribotas. Dėl kompiuterių nuostolių tai čia visiškos pasakos, juose nuostolius lemia procesai puslaidininkiuose o ne laidininkuose. Taigi ne viskas taip gražu kaip bandoma pasakyti.