Paslėpta grėsmė. Po ledu slepiasi aktyvūs ugnikalniai – jų išsiveržimas sunaikins pasaulį ()
Mokslininkai pastebi, kad net vieno iš šimto šių miegančių milžinų išsiveržimas sukels katastrofiškų pasekmių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Daugelį metų mokslininkai perspėjo, kad bent vieno Antarkties ugnikalnio išsiveržimas greičiausiai sunaikins pasaulį. Ir, atrodo, ši grėsmė yra realesnė, nei galėjome manyti anksčiau, rašo „Express“.
Toli nuo žemyninės Australijos dalies yra Heard sala, kurioje yra Big Beno ugnikalnis. Šių metų pradžioje ji jau buvo pastebėtas lavos išsiveržimas, o tai labai sudomino tyrinėtojus, nes sala nuo Antarktidos nutolusi tik 1500 kilometrų. Faktas yra tas, kad lediniame žemyne yra apie šimtas ugnikalnių ir vienas iš jų, bene didžiausias vulkaninis regionas yra maždaug dviejų kilometrų gylyje po ledo sluoksniu.
Mokslininkai sutinka, kad dabar Antarkties ugnikalniai vargu ar kels grėsmę žmonijai, tačiau ateityje jų išsiveržimas gali turėti visuotinį domino efektą.
Mokslininkai mano, kad Antarktidos vulkaninis kalnagūbris gali būti didesnis nei Rytų Afrikos ugnikalnio ketera, kuri kažkada buvo laikoma didžiausia ugnikalnių koncentracija visame pasaulyje. Tyrimai rodo, kad šiuo metu Antarktidoje yra tik du aktyvūs ugnikalniai: Erebusas ir Apgaulės saloje (Deception Island).
Abu ugnikalniai turi unikalią geologinę struktūrą ir skiriasi nuo daugelio visame pasaulyje esančių ugnikalnių. Lesterio (JK) universiteto vulkanologijos profesorius Johnas Smellie anksčiau teigė, kad išsiveržus Antarkties ugnikalniams susiformuos dideli tirpsmo vandens kiekiai, kurie pamažu nutekės į jūrą, todėl pasaulinis vandens lygis smarkiai pakils.
Smellie ištyrė šių Antarktidos ugnikalnių struktūrą ir parodė, kaip jie „tirpdo didžiulius urvus“ iš po ledo ir taip sukuria didžiulį tirpstančio vandens kiekį. Dėl to profesorius pasiūlė, kad Vakarų Antarkties ledo sluoksnis iš tikrųjų nėra prišalęs prie savo guolio, o yra judantis. Tiesą sakant, tirpstantis vanduo veikia kaip tepalas ir gali priversti ant viršaus esantį ledą slysti ir judėti greičiau.
Tuo pačiu metu mokslininkas teigia, kad vietiniai ugnikalniai gali stabilizuoti ledą, nes jie suteikia jam impulsą judėti. Vienaip ar kitaip, profesorius priėjo prie išvados, kad net ir didžiausio ugnikalnio generuojamas vandens tūris būtų menkas, palyginti su virš jo gulinčio ledo tūriu.
Taigi, mokslininkai mano, kad vienas ugnikalnio išsiveržimas greičiausiai nepaveiks ledyno. Tačiau jei šalia kurio nors „ledo upelio“ vienu metu išsiverš keli ugnikalniai, tai sukels katastrofiškų pasekmių.
Yra žinoma, kad apie 80 % pasaulio gėlo vandens atsargų yra Antarktidoje – jos tirpimas pasaulinį jūros lygį pakels rekordiškais 60 metrų. Pasak mokslininkų, toks scenarijus mūsų planetą paverstų tiesiog negyvenama.
Profesorius Smellie mano, kad išsiveržimai po ledu gali paspartinti šį procesą. Faktas yra tas, kad ledo upės praktiškai yra arterijos, kuriomis didžioji dalis Antarktidos ledo patenka į vandenyną, todėl jų greičio svyravimai gali sukelti jūros lygio svyravimus.
Tyrėjai mano, kad kažkas panašaus jau galėjo įvykti Žemėje maždaug prieš 2000 metų su nedideliu ugnikalniu Hadsono kalnuose, esančiame po Vakarų Antarkties ledo sluoksniu. Jei panašus išsiveržimas įvyktų šiandien, šalia esantis Pine salos ledynas greičiausiai paspartintų ledo tirpimą.
Profesorius taip pat mano, kad didelė tokių išsiveržimų serija gali destabilizuoti kitus poledyninius ugnikalnius, o tada pasekmės bus katastrofiškos – paprastais žodžiais tariant, galėsime stebėti „domino efektą“.
