Naujame tyrime teigiama, kad drambliai pasižymi išskirtinai žmogiška ypatybe ()
Vardai yra universalūs visose žmonių kultūrose ir skirtingose kalbose. Jie sudaro didelę mūsų tapatybės dalį ir padeda mums bendrauti vieniems su kitais. Iki šiol asmeniniai vardai buvo laikomi išskirtinai žmogišku dalyku, tačiau auji tyrimai parodė, kad laukiniai Afrikos drambliai gali kreiptis vienas į kitą individualiais specifiniais šūksniais – vardo atitikmeniu – ir tai turi įdomios reikšmės kalbos evoliucijai, rašo „IFLScience“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Naujajame tyrime analizuojami laukinių dramblių šūksniai dviejose Kenijos teritorijose.
Galutiniame duomenų rinkinyje buvo 625 atskiri šūksniai, iš kurių 597 užfiksuoti tarp tos pačios šeimos narių. Buvo 114 unikalių šaukiančiųjų ir 119 unikalių gavėjų – kuriems šūksniai, kaip panašu, buvo skiriami. Tyrėjai įtraukė tik tuos šūksnius, kurie buvo nukreipti į konkrečius dramblius.
Komanda išmatavo dramblių skleidžiamų garsų akustines savybes ir atliko daugybę statistinių duomenų testų, siekdama išsiaiškinti, ar pagal šūksnį galima nuspėti, kam jie skirti, ir nustatė, kad „pagal šūksnio struktūrą buvo galima teisingai identifikuoti, į ką šūksnis buvo orientuotas“.
Vienas iš aspektų, kuriuo komanda ypač domėjosi, buvo tai, ar šūksniai yra imituojantys paties gavėjo vokalizaciją – delfinai gali išmokti vienas kito individualius vokalinius ženklus ir išgirdę savąjį ženklą reaguoti į jį.
Tačiau dramblių duomenys buvo įdomūs tuo, kad autoriai rado nedaug įrodymų, jog šaukiantieji imituoja kiekvieno gavėjo vokalizaciją.
„Mūsų žiniomis, šiame tyrime pateikiami pirmieji įrodymai, kad ne tik žmonės vokaliniu būdu kreipiasi į konspecifinius [tos pačios rūšies] gyvūnus neimituodami gavėjo šūksnių“, – rašo jie.
Autoriai padarė išvadą, kad tai gali būti pirmasis įrodymas, jog ne žmonių rūšis naudoja į žmonių panašią vardų sistemą, kad kreiptųsi į kitus savo rūšies atstovus.
„Drambliai, norėdami bendrauti dideliais atstumais, skleidžia garsus, – aiškina autoriai, turėdami omenyje dramblių polinkį skirstytis į mažesnes grupes, kurios vėliau gali susijungti į dideles, kartais šimtus narių turinčias grupes. – Vokalinės etiketės gali pagerinti gebėjimą koordinuoti veiksmus, kai dramblai vienas kito nemato.“
Autoriai mano, kad visa tai turi ir kitą aspektą: kreipdamiesi į vieni kitus „vardais“, jie gali sustiprinti socialinį ryšį, kaip ir žmonės.
Šis tyrimas dar turi būti recenzuotas, tačiau autoriai pažymi, kad „rezultatai kelia intriguojančių klausimų apie dramblių socialinio pažinimo sudėtingumą“ ir atveria įdomią naują tyrinėjimo kryptį.
Tyrimas paskelbtas žurnale „bioRxiv“.
Parengta pagal „IFLScience“.
