Važiavimas į Saulės sistemos pakraštį. Kiek laiko užtruktų tokia kelionė ()
Mūsų saulės sistema yra tik dėmė Paukščių Tako fone, o Paukščių Takas yra tik dėmė visos visatos fone. Tačiau mūsų planetų sistema, kaip ir anksčiau, išlieka neįtikėtinai didžiulė.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kaip visi prisimename iš pradinės mokyklos: Saulės sistema yra planetų, asteroidų ir kitų didelių kosminių objektų, besisukančių aplink Saulę, grupė. Tolstant nuo Saulės sutiksime Merkurijų, Venerą, Žemę ir Marsą. Po Marso prasideda asteroidų juosta – objektų spiečius, kurį daugiausia sudaro akmuo ir metalas.
Išėję iš asteroidų juostos galėsime pamatyti dujinius milžinus Jupiterį ir Saturną, o vėliau – ledines išorines planetas Uraną ir Neptūną.
Už Neptūno Saulės sistemoje yra transneptūniniai objektai, įskaitant kometas, dulkių debesis, natūralius palydovus ir nykštukines planetas, tokias kaip Eridė ir visų mėgstamas Plutonas.
Taip pat nepamirškite apie Orto debesį, kuris teoriškai yra pačiame Saulės sistemos pakraštyje ir susideda iš dulkių ir nuolaužų. Nepaisant to, kad mokslininkai yra tvirtai įsitikinę, kad Orto debesis egzistuoja, tiesioginiai stebėjimai dar nebuvo atlikti.
Tačiau kiek tęsiasi mūsų saulės sistema ir kiek laiko užtrunka, kad pasiektume išorines ribas? Laimei, mažas erdvėlaivis „Voyager 1“ padėjo mokslininkams atsakyti į visus šiuos klausimus.
Kur yra Saulės sistemos kraštas
Kosminį zondą „Voyager 1“ NASA paleido 1977 metų rugsėjo 5 dieną ir šiuo metu jis skrieja daugiau nei 50 000 km/val. greičiu. Pagrindinis įrenginio tikslas buvo Saturnas, kurį jis pasiekė 1980 metų lapkritį.
Ir tik 2012 m. rugpjūčio 25 d., praėjus beveik 35 metams nuo jo paleidimo, įrenginys sugebėjo įsirašyti į istoriją – patekti į tarpžvaigždinę aplinką. Šis išgalvotas terminas reiškia erdvę tarp žvaigždžių sistemų toje pačioje galaktikoje. Kitaip tariant, „Voyager 1“ pabėgo nuo saulės vėjo kontrolės ir pateko į gilų kosmosą.
Šiuo metu zondas yra 23,3 milijardo km atstumu nuo Žemės – tiek, kad radijo signalui pasiekti mūsų planetą prireikia maždaug 17 valandų.
Nepaisant didžiulių abiejų „Voyager“ laimėjimų, mes vis dar toli nuo visos Saulės sistemos tyrinėjimo. Todėl „Voyager“ prireiks dar 300 metų, kad pasiektų tik vidinį tarpžvaigždinio Orto debesies kraštą. Norint visiškai perskristi per Orto debesį ir pagaliau palikti mūsų Saulės sistemą, įrenginiui prireiks iki 40 000 metų.
Žinoma, Saulės sistema yra per didelė, kad galėtume jai taikyti žemiškus matavimus, pvz., mylias ar kilometrus. Norėdami išmatuoti atstumą erdvėje, mokslininkai naudoja vadinamąjį astronominį vienetą, kuris yra lygus vidutiniam atstumui nuo Žemės iki Saulės arba 150 mln. km.
Jei įsivaizduotumėte, kad galėtumėte pasiekti Saulę paprastu automobiliu 100 km/val. greičiu, jums prireiktų 1 500 000 valandų arba 171 metų.
Ta pati kelionė greičiausiu pasaulyje pilotuojamu reaktyviniu lėktuvu „Lockheed SR-71 Blackbird“ truktų 42 492 valandas, tai yra tik penkeri metai.
Bet jei rimtai, atstumas nuo Žemės iki Saulės yra mažas, palyginti su Saulės sistemos mastu. Pavyzdžiui, Plutonas yra nuo mūsų žvaigždės 30–49 astronominių vienetų atstumu, apie 6 milijardus kilometrų. Saulės šviesai pasiekti Plutoną prireikia beveik 5,5 valandos. Jums prireiktų 6849 metų, kad pasiektumėte Plutoną įsivaizduojamu automobiliu.
Kiek laiko užtruks skristi iki saulės sistemos krašto
Saulės sistema tęsiasi toli už Plutono orbitos. Išoriniai Orto debesies kraštai yra maždaug už 100 000 AU arba 1,87 šviesmečio, o tai yra 17 trilijonų kilometrų. Mūsų Saulės gravitacija gali užfiksuoti objektus dar didesniu – dviejų šviesmečių – atstumu. Tai reiškia, kad išorinę Orto debesies dalį vis dar formuoja Saulės gravitacija.
Už išorinių Orto debesies kraštų yra kelio į kitą artimiausią žvaigždę Kentauro Proksima pusiaukelė.
Jei galėtume keliauti šviesos greičiu, mums prireiktų tik dvejų metų, kad pasiektume išorinę Saulės sistemos ribą. Deja, tokie skrydžiai įmanomi kol kas tik mokslinės fantastikos knygų puslapiuose.
Net jei įsivaizduotume, kad Saulės sistemos kraštą galime pasiekti sportiniu automobiliu 431 km/val. greičiu, nukeliauti mums prireiks 4,5 mln. metų. Ir tai be sustojimo prie degalų papildymo. Tuo pačiu metu „Lockheed SR-71 Blackbird“ per neįtikėtinus 550 000 metų pasiektų Saulės sistemos kraštą.
Galiausiai, tarkime, kad galėtume pasiekti Saulės sistemos kraštą NASA zondu „New Horizons“, kuris skrieja 58 536 km/val. greičiu. Zondui prireikė 9 metų, kad pasiektų Plutoną, ir net jei zondas išlaikys savo greitį, jis nepaliks Orto debesies dar 30 000 ar daugiau metų.
Kiek laiko užtruks kelionė per pačią Saulės sistemą, priklausys nuo to, kokį transportą (įsivaizduojamą ar ne) tam pasirinksite. Įsivaizduojamame superautomobilyje kelionė truktų net 5 milijonus metų, o erdvėlaiviu „New Horizons“ – 30 000 metų. Bet kokiu atveju, jau seniai būtumėte miręs ir pavirtęs dulkėmis net nepriartėjęs prie Orto debesies.
Žinoma, jei kada nors taps įmanoma keliauti šviesos greičiu, šis kruizas truks tik apie 1000 dienų. Ir jei galėtumėte net įsivaizduoti neįtikėtiną mūsų Saulės sistemos mastą, laikas prisiminti, kad Žemė yra tik mažas taškelis Paukščių Take.
