Ne daugiau, ne mažiau. Mokslininkai atskleidė paslaptį, kodėl žmonės turi tik 10 rankų ir kojų pirštų (Video) ()
Kojų pirštai atlieka svarbų vaidmenį išlaikant pusiausvyrą, stabilumą ir mobilumą einant, bėgant ir atliekant įvairią veiklą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Galima nauda, padidinant rankų ir kojų pirštų skaičių, gali būti didelė. Tai pagreitintų spausdinimą, gal net leistų paimti daugiau daiktų ir pan. Tačiau kyla klausimas: kodėl evoliucijos metu žmonija gavo būtent po 10 rankų ir kojų pirštų?, rašo „IFLScience“.
Fosilijos rodo, kad senovės tetrapodai, keturių galūnių būtybės, dažnai turėjo daugiau nei kanoninius penkis pirštus – reiškinį, žinomą kaip polidaktilija.
Pavyzdys yra Acanthostega gentis, kuri egzistavo maždaug prieš 360 milijonų metų ir turėjo aštuonis kiekvienos pėdos pirštus. Tačiau maždaug po 15 milijonų metų tetrapodo fosilijos dažniausiai turėjo penkis pirštus.
Perėjimas nuo daugiau prie mažiau pirštų tetrapoduose yra neįprastas reiškinys. Toks sumažėjimas gali turėti užuominų apie pokyčius, įvykusius platesnėje galūnių struktūroje ir aplinkoje, kurioje klestėjo vėlesnės tetrapodų kartos.
Mokslininkai daro prielaidą, kad vėlyvojo devono eros tetrapodai daugiausia buvo antžeminiai, nes sukūrė tokią galūnių kaulų struktūrą, pritaikytą antžeminiam judėjimui. Priešingai, ankstyvieji tetrapodai, tokie kaip Acanthostega ir Ichthyostega, turėjo „L“ tipo kaulinę viršutinės galūnės struktūrą, kuri galėjo trukdyti jiems judėti sausumoje.
Jie pirmenybę teikė vandens buveinėms, tad galima daryti prielaidą, kad šiems ankstyviesiems tetrapodams nereikėjo itin lanksčių kojų.
Atsižvelgiant į pirštų skaičiaus mažėjimo ir galūnių kaulų struktūrinės transformacijos sinchroniškumą, galima daryti prielaidą, kad mažesnis pirštų skaičius suteikė pranašumų antžeminėje egzistencijoje. Tačiau ši prielaida tebėra teorija dėl nepakankamo iškastinių įrodymų kiekio, o tai neleidžia paleontologams padaryti galutinių išvadų.
Ar žmonės, kaip tetrapodai, galėjo turėti papildomų galūnių? Evoliucinė biologija pristato Dollo dėsnį (evoliucijos negrįžtamumas) – postulatą, panašų į kanalizacijoje pamestą išmanųjį telefoną; jis teigia, kad sudėtingos struktūros atgimimas po jos praradimo yra mažai tikėtinas.
Tiems, kurie nelinkę laukti evoliucijos užgaidų, teorinis būdas yra iš naujo įdiegti arba redaguoti genus, susijusius su pirštų skaičiaus formavimu. Tačiau šis metodas turi galimų pavojų.
Tereikia prisiminti pamokančią istoriją apie Juros periodo parką, kad būtų parodytas visas sudėtingumas, nes šie genai veikia bendrą organizmo vystymąsi.
Tuo tarpu 10 pirštų ir kojų pirštų turi daug galimybių – tiesa, kurios nereikėtų lengvai atmesti.