Neįprasta „kosminė pora“. Mokslininkai apšalę, ką aptiko. Tam sukurta net nauja klasė ()
Mokslininkų atradimas yra toks neįprastas, kad jie sukūrė jam naują objektų klasę ir tikisi, kad bus galimybė ją geriau ištirti ir sužinoti apie tamsųjį visatos periodą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Visatos platybėse mūsų supratimas apie dangaus reiškinius ir toliau auga, dažnai keisdamas mūsų požiūrį. Vienas iš tokių intriguojančių aspektų yra juodųjų skylių formavimasis – paslaptingi erdvėlaikio regionai, turintys tokį stiprią gravitacinę trauką, kad niekas, net šviesa, negali ištrūkti iš jų ribų. Tradiciškai buvo manoma, kad juodosios skylės susidaro iš masyvių žvaigždžių liekanų. Tačiau naujausi tyrimai rodo įvairesnę jų atsiradimo istoriją, ypač visatos formavimosi laikotarpiu, rašo „The New York Times“.
Astronomų komanda, vadovaujama dr. Priyamvada Natarajan iš Jeilio universiteto (JAV), atkreipė dėmesį į senovinį kvazarą, žinomą kaip UHZ-1. Šis kvazaras, ryškus dangaus objektas, kurio energijos šaltinis yra juodoji skylė, nėra tik kosminis stebuklas, jis priklauso laikui, kai Visatai buvo mažiau nei 500 milijonų metų. Paprastai manoma, kad juodosios skylės yra paskutinis didžiulio žvaigždžių vystymosi etapas, tačiau didžiulis juodosios skylės dydis ir ankstyvas UHZ-1 egzistavimas rodo ką kita: ji galėjo susiformuoti tiesiai iš griūvančio pirmykščio dujų debesies, aplenkiant žvaigždės gyvenimo ciklus.
UHZ-1 ir jį lydinčios juodosios skylės, kuri yra nepaprastai didelė pagal savo amžių, atradimas meta iššūkį mūsų supratimui apie kosminę evoliuciją. Šie radiniai yra dalis didesnio galvosūkio, supančio supermasyvių juodųjų skylių – neįtikėtinų milžinų, slypinčių daugumos galaktikų, įskaitant mūsų Paukščių Taką, – ištakas. Galvosūkis tampa dar sudėtingesnis, kai manome, kad šie kosminiai milžinai yra per dideli, kad galėtų susiformuoti iš juodųjų skylių, likusių nuo pirmosios žvaigždžių kartos, atsižvelgiant į visatos amžių.
Ši nauja objektų klasė, kurią mokslininkai pavadino „galaktikomis su supermasyviomis juodosiomis skylėmis“, gali būti raktas į ankstyvosios visatos evoliucijos paslaptis. Norėdami stebėti šias tolimas galaktikas, mokslininkai naudojo Chandra rentgeno observatoriją ir James Webbo kosminį teleskopą, naudodami kosminius reiškinius, tokius kaip gravitacinis lęšis, kad padidintų ir tirtų tokius tolimus objektus.
Šių atradimų supratimas, kaip susidarė šios ankstyvosios supermasyvios juodosios skylės, gali daug pasakyti apie visatos tamsiuosius amžius ir paties kosmoso prigimtį. Tai taip pat kelia svarbių klausimų apie galaktikų ir juodųjų skylių augimą ir evoliuciją per milijardus metų. Nors šios pirmosios išvados yra daug žadančios, jos yra tik kosminio ledkalnio viršūnė šioje tyrimų srityje. Kai tokiomis technologijomis kaip James Webbo kosminis teleskopas gilinamės į visatos praeitį, tikrai bus atskleistos naujos paslaptys, kurios ir toliau kels iššūkį ir keis mūsų supratimą apie kosmosą.
