Per pastaruosius 15 metų Sibire užfiksuoti keli didžiuliai sprogimų krateriai, ir naujas paaiškinimas sieja juos su karštomis dujomis – klimato kaita

Gilūs, cilindriški krateriai amžinajame Sibiro įšale tyrėjus glumino nuo pat jų atradimo prieš dešimtmetį. Dabar jie iškėlė idėją, kad šias struktūras formuoja po amžinuoju įšalu besikaupiančios karštos dujos. Auganti temperatūra Arktyje galėjo taip susilpninti amžinąjį įšalą, kad dujos jį išsprogdina.

„Klimato kaita yra tikėtinas paskatinimo faktorius, bet tai vyksta ten, nes amžinąjį įšalą plonina dujos,“ sako Helge Hellevang iš Oslo universiteto Norvegijoje.

Amžinajam įšalui tebetirpstant, gali susidaryti daugiau sprogimų kraterių, keliančių grėsmę plačiai regiono naftos ir dujų infrastruktūrai, o taip pat būti neišmatuojamu planetą šildančių metano dujų šaltiniu. Sprogstantys krateriai gali išlaisvinti tiek po amžinuoju įšalu įkalintas, tiek ir jame susidariusias dujas. „Matysime daugiau ir tokių, ir kitokių dujų išleidimo šaltinių,“ sako Lauren Schurmeier uš Hawaiʻjų universiteto.

Pirmasis toks krateris — dabar vadinami „dujų emisijos krateriais“ — buvo atrastas 2012 metais Rusijoje, Jamalo pusiasalyje. Šiame regione atrasti dar bent septyni DEK, nors daug daugiau galėjo susiformuoti ir tuomet užšalo. Kai kurie iš šių kraterių yra gilesni, nei 50 metrų ir daugiau, nei 20 metrų pločio. „Šie bruožai išties įspūdingi,“ sako Hellevangas. „Praktiškai apvalūs, ir dideli, ir gilūs.“

Kraterius tyrėjai bandė paaiškinti įvairiai. Pavyzdžiui, kai kas kėlė idėją, kad krateriai susiformavo tada, kai atitirpęs amžinojo įšalo plotai išsiplečia, ir prisipildo metanu, bei kitomis amžinajame įšale susidariusiomis dujomis.

Bet Hellevangas su kolegomis teigia, kad tokie scenarijai nepaaiškina, kodėl krateriai atrodo besiformuojantys tik viename konkrečiame Arkties regione. Jis taip pat sako, kad amžinajame įšale vykstantys procesai negalėtų sukurti tiek dujų, kiek reikia tokiems didžiuliams sprogimams; kai kuriuos kraterius supa autobuso dydžio ledo gabalai, nusviesti šimtus metrų nuo ertmės.

Tuo tarpu dar nerecenzuotoje studijoje tyrėjai pasiūlė idėją, kad krateriai susidaro, kai karštos, metano turtingos gamtinės dujos trykšta iš gilesnių šaltinių, tokių, kaip geologiniai lūžiai po amžinojo įšalu esančiose nuosėdose. Pagal jų modelį, dujų karštis tirpdo amžinąjį įšalą iš apačios, tuo tarpu šylanti atmosfera silpnina jį iš viršaus, kas galiausiai baigiasi sprogimu.

„Manau, jų idėja protinga,“ sako Schurmeir, kuris neseniai pateikė panašius sprogimus aiškinantį modelį, bet dujų šaltinis kitas. Tačiau ji pažymi, kad tyrėjai nepateikia kraterių stebėjimų, kurie pagrįstų jų aprašomą procesą, ir kad kraterius gali kurti daugiau nei vienas procesas.

Bet jeigu modelis teisingas, jis gali parodyti, kad DEK nėra tiesiog geologinė keistenybė. Dėl klimato kaitos tokių kraterių daugėjant, ne tik kyla pavojus regiono geležinkeliams ir naftotiekiams bei dujotiekiams – jų išlaisvinamas metanas būtų didžiulis metano emisijų šaltinis.

„Sibiras rodo, kaip tokie dalykai vyksta,“ sako Thomas Birchall iš Universiteto centro Svalbarde, Norvegijoje, neseniai aptikęs dideles metano apimtis, įkalintas po amžinuoju įšalu Svalbarde, kuris geologiškai panašus į Jamalo pusiasalį. „Jeigu tai standartinis didelių sankaupų išsiskyrimo būdas, tuomet daugybė metano išsiskiria per labai trumpą laiką.“

James Dinneen
www.newscientist.com

Nuoroda: EarthArxiv DOI: 10.31223/X59Q3K