Paslaptingos juodosios gleivės. 40 metų „terorizuoja“ Venesuelą. Mokslininkai nežino, kas tai (Video) ()
Prieš keliasdešimt metų jos pasirodė kelyje ir siekė 46 metrų ilgį, tačiau šiandien jau užima 13 kilometrų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pirmą kartą paslaptingos juodos gleivės pasirodė 1986 m. judriame greitkelyje, jungiančiame oro uostą ir Venesuelos sostinę Karakasą. Vietiniai jas iškart praminė La Mancha Negra arba Juodąja dėme. Iš pradžių Juodoji dėmė užėmė apie 46 m ilgį, tačiau laikui bėgant ji pasiekė neįtikėtinus matmenis – gleivės, vietomis iki 2,5 cm storio, apėmė 13 kilometrų greitkelio, rašo „IFLScience“.
Dėl atsiradusių juodų gleivių judrus greitkelis tiesiogine to žodžio prasme virto mirties spąstais vairuotojams – statistika rodo, kad bandydami įveikti šią kliūtį iš viso žuvo 1800 žmonių. Vietos valdžia pastebi, kad kai kuriose vietose gleivių sluoksnis siekia 2,5 centimetro storio.
Liudininkai teigia, kad gleivės buvo kramtomosios gumos konsistencijos, tačiau niekas negalėjo paaiškinti, iš kur jos atsirado. Įdomu tai, kad 10-ajame dešimtmetyje juodos gleivės staiga išnyko, o 2001 m. vėl grįžo.
Nepaisant to, kad mokslininkams nepavyko suprasti gleivių atsiradimo priežasties, vietos gyventojai pateikė keletą teorijų. Viena iš jų teigia, kad visko priežastis – brokuotas asfaltas, kuriame yra daug dervos. Spėjama, kad asfaltas šioje vietoje yra nepaprastai jautrus oro sąlygoms, todėl karštu ir lietingu oru gleivių kiekis didėja, o nukritus temperatūrai ir drėgmei sumažėja.
Kita teorija teigia, kad gleivės yra netoliese esančių natūralių naftos telkinių rezultatas. Karakaso miestas yra netoli Orinoko juostos, kurioje intensyviai išvystyti vamzdynai sunkiajai naftai transportuoti į Karakasą ir kitus Venesuelos miestus. Tačiau, pasak Hiustono universiteto (JAV) chemijos ir naftos inžinerijos profesoriaus Ramanano Krishnamoorti, tai mažai tikėtina, nes tokiu atveju naftos prasiskverbimas iš gelmių turėtų įvykti vienu raiškos tašku ir neišplistų ištisus kilometrus.
Pasak Hiustono universiteto Naftos inžinerijos katedros dėstytojo Reinaldo Gonzalezo, paprasčiausias paaiškinimas yra tai, kad atsiskyrė apdoroto asfalto frakcijos: viena iš jų iškilo į paviršių, sukurdama paslaptingą juodą ir riebią dėmę“ ant kelio.
Tačiau yra ir kita teorija, kuri rodo, kad kaltos nevalytos nuotekos iš šalia esančių vamzdžių. Spėjama, kad jos gali sukelti cheminį asfalto sunaikinimą. Tačiau labiausiai stebina teorija, kad paslaptingas juodas gleives sukūrė žmonės, dirbantys už arba prieš vietos valdžią.
Devintajame dešimtmetyje, kai pirmą kartą pasirodė juodosios gleivės, Venesuelai vadovavo Jaime Lusinchi, kuris trumpai ėjo pareigas nuo 1984 iki 1989 metų, tarp dviejų Carloso Andreso Perezo kadencijų. Per šį laikotarpį šalyje kilo daugybė skandalų, susijusių su vyriausybės korupcija ir grobstymu, daugiausia susijusių su pinigais, gautais iš milžiniškų Venesuelos naftos atsargų.
Venesuela turi vienas didžiausių naftos atsargų pasaulyje ir šnekamojoje kalboje vadinama menkinančiu pavadinimu „petrostate“ dėl jos priklausomybės nuo šių naftos ir gamtinių dujų telkinių, taip pat dėl plačiai paplitusios korupcijos laikotarpių. Taigi, kai devintajame dešimtmetyje naftos kaina pradėjo kristi ir iš judriausią sostinės greitkelį ėmė „okupuoti“ į dervą panaši medžiaga, žmonėms kilo įtarimų.
Pagrindinė teorija spėja, kad brokuotas asfaltas atsirado dėl netinkamai valdomų vyriausybės lėšų, o pinigai buvo sutaupyti naudojant nekokybiškas medžiagas kelių remontui ir priežiūrai.
Panašiai spėliojama, kad tiek vyriausybė, tiek privačios įmonės gaudavo didelį pelną, nuolat trikdydamos kelio remontą ir ilgindamos valymo pastangas.
Tęsinys kitame puslapyje:
Kai kurie netgi spėliojo, kad pradinė dėmė buvo tyčia sukurta siekiant sabotuoti Perezą ir priversti jo vyriausybę pasirodyti bloga, kai jis paliko pareigas 1984 m. Tačiau Perezas vėl grįžo į prezidento postą 1989 m.
Be to, vėlesnė teorija, kurią 2003 m. paskelbė prancūzų naujienų agentūra „Courrier National“, pasakoja apie Karakaso mero Fredžio Bernalio teiginius 2001 m., kai Juodoji dėmė pasirodė antrą kartą. Jis teigė, kad pasamdyti žmonės naktį greitkelyje mėtė maišus su panaudota alyva, siekdami suteršti jo reputaciją.
Nepaisant Bernalo pateiktų teiginių, kad mėginiuose buvo rasta 60 procentų stabdžių skysčio ir 40 procentų naudotos alyvos, o tai rodo, kad medžiaga buvo sukurta tyčia, teiginiai nebuvo pagrįsti.
Nepaisant to, Venesuelos vyriausybė išleido milijonus ir į šios mįslės paaiškinimą įtraukė ekspertus iš JAV, Kanados ir Europos, tačiau viskas veltui – cheminė gleivių sudėtis negalėjo paaiškinti jų kilmės. Pažymėtina, kad vietinė valdžia taip pat bandė atsikratyti gleivių, tačiau viskas veltui – gleivės ir toliau užvaldė greitkelį.
Mokslininkams vis dar nepavyko įminti šios Juodosios dėmės greitkelyje paslapties.
Juodąją dėmę buvo nuolatos stengiamasi nuplauti vandeniu ir suslėgtu oru ir nugramdyti lipnią medžiagą nuo kelio paviršiaus, tačiau visi bandymai buvo bergždi, o gleivės vėl pasklido.
Netgi buvo bandoma išdžiovinti gleives ant kelio išpilant susmulkintą kalkakmenį, tačiau tai tik sukėlė daugiau problemų, kai kalkakmenio dulkės pradėjo daryti įtaką oro kokybei ir matomumui.
Judriame greitkelio kelyje, ant kurio, siekiant sulėtinti eismą, buvo pastatyti gausūs raudoni įspėjamieji ženklai, susidarė automobilių spūstys. Vietos gyventojai vengė važiuoti greitkeliu, o rajonas buvo uždarytas keturias naktis per savaitę, kol darbuotojai bandė laikinai atkurti kelio dangą.
Tačiau nors dėl to padaugėjo automobilių avarijų. Teigiama, kad vien tik per pirmuosius penkerius gleivių egzistavimo metus eismo įvykiuose žuvo 1800 žmonių – tai yra maždaug viena žūtis kelyje per dieną – ir nėra pateikta jokių duomenų apie vėlesnes mirtis po to laiko. Daugelyje pranešimų apie įvykį pabrėžiama, kad trūksta įrodymų, pagrindžiančių šiuos tikslius skaičius.
Nepriklausomai nuo tikslių ginčų dėl gleivių detalių, jos daugelį metų sukėlė tikrą choasą šalyje, o po to staiga ir nepaaiškinamai dingo 10-ajame dešimtmetyje. Vis dar nėra visiškai aišku, kas jas sustabdė, tačiau spėjama, kad galėjo turėti įtakos 1999 m. didelės purvo nuošliaužos, dėl kurių reikėjo tiesti naujus kelius.
Tačiau La Mancha Negra, vėl pasirodė (ir tariamai paskutinį kartą) 2001 m. La Mancha Negra pagaliau sunyko kažkada XXI amžiaus 1-ajame dešimtmetyje ir, atrodo, nebegrįžo. Tačiau kaip tai atsitiko, vis dar diskutuojama.
