Pagaliau! Mokslininkai išsiaiškino, iš kur atsiranda didžiosios juodosios skylės (Video) ()
Tyrimas parodo, kaip paprasti fiziniai procesai sąveikauja ankstyvojoje Visatoje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Duomenų, gautų atliekant stebėjimus James‘o Webbo kosminiu teleskopu (JWST) dėka, mokslininkai surinko nepaneigiamų įrodymų, kad ankstyvojoje Visatoje egzistavo itin didelių dydžių juodosios skylės.
Nors juodųjų skylių nematyti, astronomai tiria kvazarus – superšviesius objektus, kuriuos maitina supermasyvios juodosios skylės. Kai medžiaga patenka į tokias juodąsias skyles, ji suspaudžiama ir išskiria didžiulį energijos kiekį, todėl kvazarai tampa galingiausiais šviesuliais Visatoje.
Seniausias žinomas kvazaras egzistavo, kai Visatai tebuvo keli šimtai milijonų metų. Tai kelia klausimą, kaip tokios supermasyvios juodosios skylės galėtų susidaryti ankstyvosiose Visatos stadijose, nes žinomas juodųjų skylių susidarymo mechanizmas, susijęs su masyvių žvaigždžių mirtimi, sukuria tokias, kurių masė yra tik kelis kartus didesnė už Saulės masę.
Grupė astronomų iš Kalifornijos universiteto Los Andžele ir Tokijo universitetų teigia, kad mažytės juodosios skylės galėjo atlikti pagrindinį vaidmenį šiame procese. Remiantis jų tyrimu, supermasyvių juodųjų skylių susidarymo procesas tikriausiai prasidėjo nuo mažų, kurios egzistavo pirmosiomis sekundėmis po Didžiojo sprogimo.
To meto didelio intensyvumo fizikinių procesų sąlygomis kosmosas sukūrė daugybę mažų juodųjų skylių, susidariusių iš erdvėlaikį užpildančių putų. Nors dauguma jų jau seniai išnyko, dalis išliko iki šių dienų.
Šios mažos juodosios skylės, garuojančios ir skleidžiančios spinduliuotę, galėtų suteikti reikiamą šilumos kiekį, kad milžiniški dujų debesys nesusitrauktų į žvaigždes, o tai leistų jiems lėtai sudaryti supermasyvias juodąsias skyles.
