„Kažkas nori, kad mes patikėtume, jog ateiviai neva lankėsi Žemėje ir kad vyriausybė tai žino ir slepia“  (2)

Kaip žinia, daugelis taksistų mėgsta pakalbėti. Sportas, politika, visuomenė, transporto kamščiai — jie gali palaikyti pokalbį praktiškai bet kokia tema. O kai keleivio sėdynėje atsiduria škotas astrobiologas Charlesas Cockellis, pokalbis neišvengiamai pasisuka apie kosmosą.



© atourov / Midjourney

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Kaip žinia, daugelis taksistų mėgsta pakalbėti. Sportas, politika, visuomenė, transporto kamščiai — jie gali palaikyti pokalbį praktiškai bet kokia tema. O kai keleivio sėdynėje atsiduria škotas astrobiologas Charlesas Cockellis, pokalbis neišvengiamai pasisuka apie kosmosą.

Šių pokalbių įkvėptas, Cockellis parašė knygą „Pokalbiai su taksistais apie gyvenimą ir Visatos sandarą“, kurioje prieinamai ir su humoru atsako į svarbiausius klausimus — tarp kurių, žinoma, apie tai, ar įmanoma nežemiška gyvybė ir kokias potencialias grėsmes ji gali kelti žmonijai.

Skyriuje „Ar verta bijoti įsiveržimo iš Marso?“ autoriaus pašnekovas yra taksistas iš Lesterio („drūtas plikagalvis žydra striuke, pakibęs ant geležiniais gniaužtais laikomo vairo“), kuriam ramybės neduoda ateivių atvykimo perspektyva. Kad kokio užkrato ateiviško nepasigautume! O be to, gi darbo vietų Lesteryje ir be ateivių trūksta…

Charlesas Cockellis — Edinburgho universiteto astrobiologijos profesorius, NASA Bioinžinerijos panaudojimo kosmose centro patarėjas.

<…>

Per paskutinius tris dešimtmečius tyrėjai aptiko daugybę [>5000 ir dar dvigubai daugiau kandidačių] aplink kitas žvaigždes besisukančių planetų. Šios egzoplanetos pasirodė esančios tikru įvairiausių buveinių kaleidoskopu. Dauguma jų visai nepanašios į Žemę ir todėl atrodo blogos kandidatės.

Kai kurios iš jų dešimteriopai didesnės už dujinę milžinę, Jupiterio planetą. Kai kurios glaudžiasi visai greta savo žvaigždės, apskriedamos aplink ją vos per kelias dienas, o žvaigždės spinduliai degina jų paviršių. Kai kurios uolinės, šiek tiek primenančios Žemę, tačiau tikriausiai dengiamos giliais okeanais. Neatmestina tikimybė, kad egzistuoja ir Žemę primenantys pasauliai. Jeigu jos ir yra protingų būtybių gimtinės, su mumis ryšio jos neužmezga.

[EU+Kuponai!] Rekordinė kaina, bent 130€ pigiau nei Lietuvoje. „Už tokią kainą pats pažangiausias robotas iš Aliexpress - be klausimų, pats geriausias rinkoje“ (Video, „ABIR X8“)
7128

Ypatingas pasiūlymas!

Iki 2023-02-16

Specialūs kuponai

Iš Lenkijos

Aukščiausi pirkėjų iš Lietuvos ir apžvalgininkų vertinimai

Pažangiausia navigacija: LDS 8.0 | TOF jutiklis | SLAM | 360 laipsnių kampu skenavimas | 46 davikliai

UV dezinfekcija

Vienas galingiausių: japoniškas NIDEC 32W variklis | 6500Pa | 3200 mAh

7-nių etapų triukšmo slopinimo sistema

600 ml + 360 ml talpos

Vienu metu plauna ir valo | 3 sauso + 3 drėgno (Y plovimas) + 15 valymo režimų APP

Kelių aukštų ir 20 žemėlapių išsaugojimas

Patalpų skirstymas į zonas | tvarkaraščiai | no-go zonos | virtualios sienos ir t.t.

Google Home, Alexa ir Alice balso asistentai

Išsamiau

Nežemiškos tylos paslaptis užburia. Šis keistas nejudrumas dažnai vadinamas Fermi paradoksu (pavadintu fiziko Enrico Fermi garbei. Paradokso esmė yra didelių nežemiškų civilizacijų egzistavimo tikimybių ir nebuvimo kontakto su jomis ar bent jų egzistavimo įrodymų nebuvimo.). Kaip taip galėjo nutikti, kad milžiniškoje Visatoje, kurioje tiek daug planetų, taip pat ir senesnių už Žemę, nematome jokių protingų civilizacijų egzistavimo pėdsakų?

Apie Fermi paradoksą rašomos knygos, mokslininkai vienas per kitą teikia ateivių neapčiuopiamumo priežastis. Gal jie mus stebi, bet nenori kištis. Gal jie jau yra, bet mes jų neatpažįstame. Gal jie kažkur ten, bet negali įveikti neįsivaizduojamai didelių mus skiriančių atstumų. Yra tikimybė, kad gyvybė reta, ir pasauliai, kuriuose užsimezga po galaktiką keliaujantys protai, tokie išskirtiniai, kad likusioje Paukščių Tako dalyje jų paprasčiausiai nėra.

Kol važiavome per Lesterį, žvilgtelėjau per langą ir sekundėlę pasinėriau į vaikiškas fantazijas apie marsietiškas mašinas, iškilusias virš namų, ir aukų beieškančius mirties spindulius iš „Pasaulių karo“.

Lesteris tapo epicentru burbuliuojančių ateivių su čiuptuvais įsiveržimo, kurių demoniškus planus sugriauna glaudžios įniršusių taksistų, blokuojančių įėjimus į vietinius užimtumo centrus, gretos. Kodėl gi ne?

— Nemanau, kad jums vertėtų nerimauti dėl ateivių pasirodymo Lesteryje, — palankiu tonu pastebėjau. — Mat, jeigu jie čia jau yra ir savo buvimo neafišuoja, vadinasi, Lesteris jų nedomina, arba bent jau savo suinteresuotumą slepia. Gi jeigu jie kažkur toli ir jiems kyla problemų čia atvykti, tai jeigu artimiausiu metu neįvyks lemtingas jų atvykimas siekiant čia įsikurti, manau, galime protingai tarti, kad jie grėsmės nekelia.

Po neilgos pauzės pridūriau:

— O jeigu jie Visatoje reti, tai mums geriau pergyventi dėl savo izoliacijos ir atskirties. Galvoju, Lesteriui veikiau šviečia kosminė vienatvė, o ne ateivių invazija.

Žinoma, egzistuoja ir proziškesnė priežastis, kodėl mano vairuotojui nevertėjo nerimauti. Net jei ateiviai atskristų ir apsireikštų, ar gi jie gvieštųsi mūsų darbų? Skamba neįtikimai. Jeigu jie moka keliauti per bekraštes tarpžvaigždines erdves, tai jiems vargu ar ko iš mūsų reikia.

 

Ką jiems veikti su uždirbtais pinigais? Gal nusipirkti maisto? Maistą – koks jis bebūtų – jie tikriausiai atsigabens su savimi. Netgi jeigu jiems maisto reikėtų, tai abejotina, kad mūsų biosfera galėtų jiems pasiūlyti ką gerai virškinamo. Dauguma mūsų ne iš karto prisitaiko ir prie kitų šalių maisto; pasinerti į svetimo pasaulio florą ir fauną, tikriausiai nebūtų išmintingiausias kulinarinis sprendimas. Jeigu ateivių biochemija skiriasi nuo mūsiškės, tai didžioji dalis mūsų maisto jiems būtų bevertė.

Be maisto, svetimplanečiams ateiviams gali prisireikti remontuoti savo erdvėlaivį ar kokių nors resursų kurui, tačiau abejoju, kad jie stos į eilę darbo biržoje, kad galėtų šiuos poreikius patenkinti. Jie arba paprašys, arba pasiims jėga. Tad, lažinuosi, kad mano taksistui neverta pernelyg jaudinti dėl darbo rinkos Lesteryje, jeigu, žinoma, tarp mūsų ateiviai dar negyvena.

Tačiau jų, žinoma, nėra. Neišsprendžiama pagrobimų, NSO ir kitų tariamų efemeriškų svetimplanečių ateivių vizitų problema – siaubinga įrodymų kokybė. Iš sakmių ir neryškių juostelių galima kurti geras knygas ir televizijos programas, bet nėra svaraus pagrindo šiais pareiškimais tikėti. Dešimtmečiai NSO medžioklės nepateikė jokių duomenų, kurie galėtų atitikti bent menkiausiai padorią mokslo žurnalo ekspertų komisiją. Koks bebūtumėte optimistas, tai turėtų padėti jums padaryti atitinkamas išvadas.

Nepaisant to, yra norinčių, kad patikėtume ateivių apsilankymais Žemėje ir jų bendravimu su visuomene ir kad vyriausybės tai žino, bet slepia nuo mūsų. Leiskite kuo pagarbiausiai pareikšti, kad nepaisant įspūdingų vyriausybių galimybių ir nors puikiai žinome, kad ji moka saugoti paslaptis, nuslėpti ateivius ir jų kosminius laivus daugybę metų — itin sudėtinga užduotis, prieš kurią jie būtų bejėgiai. Net ir biurokratai turi savo ribas.

 

Išsklaidėme kai kuriuos svetimplanečių ateivių įsiveržimo nuogąstavimus, bet gal verta baimintis ko nors paprastesnio? Mano taksistas pritariamai linksėjo į mano žodžius, tad pakeičiau kursą ir šiek tiek papasakojau jam apie mikrobiologiją. Iš teigiamos jo reakcijos supratau, kad pokalbiui apie bakterijas jis pasirengęs.

— Galvoju, ir be mūsų dydžio ateivių antplūdžio grėsmės suprantame, kad mažos gyvybės formos, mikrobai, gali sukelti kur kas didesnį chaosą… — pradėjau.

— Čia tu teisus, — pertraukė jis — Visokios hospitalinės infekcijos ir nauji susirgimai — štai mūsų problema.

— Kaip manote, ar mums verta jaudintis dėl jų svetimplanečių analogų? — paklausiau. — Turiu omenyje, kad, jeigu katastrofą sukels ne sąmoningi ateiviai, o mikrobai?

— Žinoma, kad taip, — atsakė jis tokiu pat užtikrintu tonu, kokie buvo ir jo žodžiai. — Mums jų čia nereikia, būtina saugotis. Aš dėl jų nerimauju ne menkiau, nei dėl sąmoningų.

Juodąją mirtį sukėlusios Yersinia pestis bakterijos, o neseniai — koronaviruso ir kitų patogenų sukeltos ligos primena: dar ne faktas, kad technologiniai pasiekimai sugebės mus apsaugoti nuo mikroskopinių padarėlių, Žemėje gyvenančių jau daugiau, nei tris su puse milijardo metų. Jei negalime pasitikėti mažiausiomis gyvybės formomis, su kuriomis kartu gyvename vienoje planetoje, — organizmais, kurie daugeliu aspektų yra mūsų evoliuciniai giminaičiai, — kokia lemtis ištiktų, jeigu Žemėn atskrietų ne darbo ieškantys potencialūs taksistai, o mikrobai?

Herbertas Wellsas savo marsiečių įsiveržimą užbaigė, pasitelkęs mikrobus. Mikrobus, kurie pakirto marsiečius, o drauge su jais ir jų gigantiškas mirtį nešančias mašinas. Ar galime būti tikri, kad susidūrimas su svetimplanečiais mikrobais taip pat nesibaigs ir mums, žmonėms?

Jūs, skaitytojau, galite manyti, kad aš džiaugsmingai pabėgau tuščių pasvarstymų kraštan. Tačiau kitaip nei bedarbiai ateiviai, svetimplanečiai mikrobai iš tiesų patraukė kosmoso agentūrų dėmesį. Rimti žmonės nerimauja, kad Žemė gali būti užkrėsta, jeigu, tarkime, maži padarėliai netyčiomis patektų čia drauge su kosmose skriejančio kokio nors asteroido bandiniais.

 

Ši kilni veikla vadinama „planetine gynyba“. NASA yra planetinės saugos bendradarbis, o Europos kosmoso agentūroje yra Planetinės gynybos darbo grupė.

Pradinis planetinės gynybos karininkų tikslas, lig šiol liekantis vienu iš jų prioritetų, buvo kitų pasaulių užteršimo mumis prevencija. Čia kalbama ne apie svetimplanečių gerovę, o apie tyrimų mokslinį tikslumą ir tyrimų efektyvumą. Nesinori leisti milijardus dolerių gyvybės paieškoms Marse tik tam, kad galiausiai aptiktume gyvybę, kurią patys atgabenome iš Žemės. Jei mikrobai keliauja autostopu kosminiais laivais, o paskui patenka į mūsų prietaisą, kuriuo ieškome gyvybės, ar išbyra ant planetos paviršiaus ir patenka į kieno nors kito prietaisus, tai tolygu laiko ir lėšų švaistymui. Planetinė gynyba buvo sukurta, siekiant tokias problemas minimizuoti.

Dabar planetine gynyba užsiima Tarptautinis kosminių tyrimų komitetas. Komitetas įstatymų nepriima, bet sukuria taisykles, kurių bendru sutarimu laikosi kosmoso agentūros.

Neleisti mikrobams patekti į kitus pasaulius — nepaprasta užduotis. Aštuntajame dešimtmetyje, kai NASA siekė užtikrinti, kad į Marsą skrisiančiuose „Viking“ aparatuose neknibžda „vabaliukai“, kurie gali sukliudyti gyvybės paieškos prietaisams, agentūra nusprendė juos pakepinti, tiesiog kaip kalakutus, keturiasdešimt valandų 111 °C temperatūroje.

Dabar kosminiuose laivuose naudojama elektronika užkrėtimo prevenciją dar labiau apsunkina, tačiau genialūs mokslininkai gali naudoti kitus „vabaliukų“ atsikratymo metodus. Šaltos plazmos technologija ar toksišku vandenilio peroksidu galima naikinti mikrobus ir valyti paviršius, taip iki minimumo sumažinant kosminio aparato „biologinę naštą“ ir kitų pasaulių tiesioginį užkrėtimą.

Pastaraisiais metais nerimas dėl tiesioginio užkrėtimo tapo labiau etiniu klausimu. Mokslininkai stengiasi ne tik maksimizuoti savo eksperimentų kokybę, bet ir minimizuoti svetimos biosferos užkrėtimo tikimybę. Nors kitų biosferų Saulės sistemoje nežinome, visiškai atmesti tikimybės, kad jos visgi egzistuoja, negalime. Taigi, mums verta veikti atsargiai ir stengtis užkirsti kelią mūsų pačių gyvybės formų skleidimą Saulės sistemoje. Jei kosmoso agentūra netyčia sunaikintų visą svetimos planetos ekologiją, tai gali būti blogomis manieromis, o ir šiaip gėdingu poelgiu.

 

Tačiau tai, kas, rodės, neramino mano taksistą iš Lesterio, kaip ir jo nuogąstavimų dėl darbo rinkos atveju, buvo kita problemos pusė. Planetine gynyba užsiimantys žmonės tai vadina atvirkštiniu užkrėtimu: nekontroliuojamu nežemiškos gyvybės patekimu mūsų planeton. NASA šios problemos ėmėsi dar vykdydama „Apollo“ programą, kai mokslo agentūros suprato, kad astronautai Žemėn grįš su pavyzdžiais uolienų, kuriuose gali būti mikrobai.

Dabar tuo užsiima robotai: skraido į tolybes vieninteliu tikslu — surinkti bandinius ir pargabenti juos namo. Pagrindinis tokių tyrimų tikslas — išsiaiškinti, ar tuose akmenyse, ant jų ar greta, kada nors egzistavo gyvybė, todėl aptikti mikrobus ar jų egzistavimo įrodymus būtų neįtikėtinai įdomu.

Šiuo metu mokslininkai mąsto, kaip gauti gabalėlį Marso ir išsiaiškinti, ar planetoje kada nors buvo gyvybė. Artimausiais dešimtmečiais planuojama surinkti ir atgabenti į Žemę daugiau bandinių iš asteroidų ir kometų. O saugyklose laikomi ankstesnių darbų rezultatai, tarp kurių ir mėnuleigių bei astronautų surinkt mėginiai iš Mėnulio, o taip pat įvairių kosmoso agentūrų atgabentos kometų ir asteroidų nuolaužos.

Nei viename iš bandinių neaptikta žinomų mums gyvybės požymių, todėl tyrėjai ir agentūros, dažniausiai nesijaudina dėl kieno nors neigiamo poveikio Žemei. Bet koks nerimas dėl to motyvuojamas prevencijos principu: nors itin menkai tikėtina, kad mūsų bandiniuose yra gyvybė, privalome būti įdėmūs, nes svetimplanečio mikrobo patekimo į Žemės biosferą pasekmės gali būti katastrofiškos.

Todėl nekeista, kad kosmoso agentūros darbui su nežemiškais bandiniais naudoja ultrašvarias patalpas ir technologijas, bandinius itin kruopščiai izoliuoja ir garantuoja, kad išorėn niekas neprasiskverbs. Jeigu tyrėjas nori tirti bandinį, jo projektas privalo būti vykdomas tam skirtoje patalpoje.

 

Tai kaip grėsmė? Ar turėtume nerimauti? Veikiausiai, ne. Nepamirškite, kad žmonės nuo seniausių laikų gyvena kartu su patogeniškomis bakterijomis ir virusais, besivystančiais kartu su mumis, o mūsų imuninė sistema stengiasi suspėti su jų pokyčiais, laikydama juos atstu.

Jūsų kūnas — ideali mašina, skirta aptikti ir sunaikinti begalę svetimkūnių dalelių, kurias kasdien praryjame ir įkvepiame. Apeiti mūsų imuninę sistemą ir pakenkti galėtų tik visiškai ypatingos baterija ar virusas. Kasmet mutuojantis peršalimo virusas sukelia mums naujus kosulio ir negalavimo priepuolius, ir liudija begalinę kovą tarp mūsų organizmo ir jį pergudrauti besistengiančių virusų. Žmogaus imuninės sistemos tvirtumas — milijonų evoliucijos metų rezultatas, puikus dalykas, nes jeigu kokia nors atsiradusi nauja bakterija ar virusas galėtų lengvai apsigyventi kūne, mūsų gyvenimas būtų labai trumpas.

Kadangi mūsų biochemija taip gerai atremia šiuos begalinius puolimus, visai tikėtina, kad sugebėsime atremti bet kokias svetimplanetines bakterijas ar kitas iš kosminių tolių čia atskriejusias biologines daleles. Organizmas aptiks svetimkūnį ir, tikriausiai, jį sunaikins. Tikimybė, kad mikroskopinė svetimplanetinė gyvybės forma iš mėginio sukels pandemiją, iš tiesų labai maža. Lesteris gali ramiai miegoti.


republic.ru

Taxi from Another Planet: Conversations with Drivers about Life in the Universe, by Charles S. Cockell (Harvard University Press, 2022)
«Разговоры с таксистами о жизни ir устройстве Вселенной»




(6)
(3)
(3)

Komentarai (2)