Nustatyta, kaip į Europą atėjo „Juodoji mirtis“ (20)
Vokietijos mokslininkai išsiaiškino, kaip į Europą pateko marą sukeliančios bakterijos, dėl kurių XIV a. viduryje kilo „Juodąja mirtimi“ pavadinta maro pandemija.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Johanne'o Gutenbergo universiteto Maince (Vokietija) mokslininkai, tirdami XIV amžiaus maro aukų palaikus, išskyrė maro sukėlėjo Yersinia pestis štamą, teigiama universiteto pranešime. Taip buvo patvirtinta prielaida, jog „Juodąja mirtimi“ praminta daugiausiai žmonių istorijoje pražudžiusi liga, nuo kurios 1347 – 1351 m. mirė mažiausiai trečdalis Europos gyventojų (daugiau nei 25 milijonai žmonių), buvo buboninis maras.
Nagrinėjant XIV a. Europos gyventojus šienavusios pandemijos priežastis, buvo keliamos hipotezės, kad „Juodąją mirtį“ galėjo sukelti nežinomas virusas, tačiau Mainco universiteto mokslininkų tyrimo duomenys, kuriuos paskelbė žurnalas „PLoS Pathogenes“, jas paneigė.
Be to, vokiečių mokslininkams pavyko nustatyti mažiausiai du kelius, kuriais „Juodoji mirtis“ viduramžiais atvyko į Europą. Vienas iš jų vedė per Marselį, kitas – per Skandinaviją, teigiama pranešime.
Mainco universiteto mokslininkai ištyrė 76 žmonių palaikus, iškastus iš „Juodosios mirties“ kolektyvinių kapų Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir Italijoje. Tyrimo metu dantų fragmentuose pavyko aptikti Yersinia pestis bakterijų DNR ir būdingus baltymų požymius žmonių kauluose. Skelbiama, kad, tirdami Augsburge (Vokietija) ir Parmoje (Italija) maro aukų kapavietėse palaidotų žmonių palaikus, Mainco universiteto specialistai naudojo imunochromatografijos metodą.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad „Juodosios mirties“ pandemiją viduramžių Europoje sukėlė ne „orientalis“ (rytinis) ar „medievalis“ (viduramžių) Yersinia pestis bakterijų štamai. Paaiškėjo, kad atrastieji maro sukėlėjo štamai buvo žymiai senesni. Iš visko sprendžiant, vienas iš jų gamtoje jau neegzistuoja, o kitas pirminiais duomenimis panašus į naujausiais laikais Azijoje aptiktą štamą.
Remiantis tyrimo rezultatais buvo atlikta maro pandemijos plitimo XIV a. Europoje rekonstrukcija. Manoma, kad maras prasidėjo 1347 m. lapkritį Marselio uoste – tuomet tai buvo didžiausi prekybos vartai Prancūzijos Viduržemio jūros pakrantėje. Spėjama, kad maro užkratas į Marselį pateko kartu su iš Azijos atplaukusiu laivu. Iš pietinės Prancūzijos maras išplito iš pradžių į vakarinę , po to į šiaurinę šalies dalį, o vėliau persimetė į Angliją.
Kitas „Juodosios mirties“ sukėlėjų štamas tuo pat metu ėmė plisti iš Norvegijos per Fryziją, šiaurinę Nyderlandų sritį.
„Juodosios mirties“ plitimas. (Norėdami matyti animaciją, paspauskite ant iliustracijos)
„Wikipedia“ iliustr.
Iki šiol buvo manoma, kad „Juodoji mirtis“ į Europą pateko iš Centrinės Azijos, Mongolijos arba Kinijos per Turkiją ar Genujos kolonijas Kryme. Taip pat manyta, kad maro epidemija plito vienu keliu – iš pietų Italijos ir Marselio – po visą Prancūziją, po to į Angliją, Vokietiją, Nyderlandus, o iš ten – į Norvegiją, Islandiją ir dabartinę Rusijos teritoriją.
Įvairiais mokslininkų vertinimais „Juodoji mirtis“ nusinešė nuo 30 iki 60 proc. Vakarų Europos gyventojų, o iš viso pasaulio gyventojų skaičius dėl jos iki 1400 metų sumažėjo nuo 450 iki maždaug 350 mln. žmonių. Vėliau buboninio maro protrūkiai Europoje kartojosi sulig kiekviena žmonių karta iki pat XVIII amžiaus. „Juodoji mirtis“ padarė milžinišką įtaką ne tik Europos demografijai, bet ir socialiniam, ekonominiam ir kultūriniam gyvenimui, teigiama pranešime.
