„Crocus“ centre įvykdytas teroro išpuolis — vienas iš įvykių, veriančių rusų elitą abejotu dabartinės padėties stabilumu, mano politologė Jekaterina Šulman. Šį įvykį ji stato greta Prigožino maišto, Belgorodo apšaudymo ir bendrai, karo Ukrainoje. Jos nuomone, šis įvykis byloja disfunkciją valstybės, kurios valdžia užsižaidė konspirologinėmis priešpriešos „kolektyviniams Vakarams“ koncepcijomis.

— Rusijos viršūnėlė pagaliau suformulavo, kas prisidėjo prie teroristinio akto „Crocuse“. Pagal jų versiją, tai islamistai radikalai, kuriems padėjo Ukraina, JAV ir Didžioji Britanija. Kodėl jie pateikė tokią prieštaringą versiją?

— JAV pateiktas perspėjimas Rusijos valdžią pastatė į siaurą koridorių. Jeigu mus norėjo perspėti, o mes tuo perspėjimu nepasinaudojome, laikydami tai grasinimu, patyčiomis ar dėmesio nukreipimu, tai – viena kvailumo rūšis. Jeigu tas perspėjimas buvo, kaip kalbėjo Putinas* išplėstinėje FSB kolegijoje, bandymas šantažuoti, ir mes tą teroro aktą vis viena pražiopsojome, tai jau kita kvailumo rūšis. Rinktis iš skirtingų nesėkmės rūšių nėra malonu.

Ir tuo pat metu pripažinti, kad pasaulėvaizdis su vos dviem subjektais — tarpusavyje kariaujančią Rusija ir JAV, o visi kiti tėra šios kovos instrumentai, – klaidingas ir neatspindi tikrovės, – irgi nepakeliama. Nes ant jo stovi visas mūsų naujas paskubomis išrandamas pasaulėvaizdis, kuriame Rusija ir Vakarai vaizduojami kaip du be galo vienas kitam priešpastatantys vieniai. Tokios koncepcijos rėmuose priešprieša niekuomet nesibaigs, nes Vakarai visada kėsinsis į Rusiją dėl jų vertybių nesuderinamumo, o Rusija visada priešinsis dėl tos pačios priežasties.

Jei staiga ši drobė su nutapytu židiniu praplyšta ir iš ten išlenda realybė su daugybe aktorių su kuo įvairiausiais interesais, kiekvienas su savo subjektiškumu, ir kiekvienas veikia savo nuožiūra, ir niekas niekuo pernelyg nevadovauja, nors daug kas daug kam daro įtaką, tai žvilgtelėti į šią realybę pernelyg baisu. Nes tada reikia pertvarkyti visas mūsų saugumo koncepcijas, perrašyti visas mūsų strategijas, ir bendrai, susimąstyti, kiek protinga mums kariauti su kaimynine, panašaus etniškumo ir religijos šalimi, tariant, kad ji yra priešiškų Vakarų įnagis. O jeigu jokių priešiškų Vakarų iš viso neegzistuoja, o egzistuoja visiškai realios grėsmės, kylančios iš kitų vietų?

To pripažinti nieku būdu negalima, nes tuomet netyčiomis paneigsi save patį, visą save investavusį būtent į tokį pasaulio vaizdą. Tačiau ir nuo realybės visiškai atsitverti neįmanoma. Bendrai, ši situacija panaši į žmogaus, gyvenančio bute ir visas savo jėgas skiriančio gynybai nuo kaimynų, švitinančių jį kenksmingais spinduliais per rozetes. Todėl jis rozetes užkišo, pats apsivyniojo folija, prisipirko visokių kovai su tuo spinduliavimu naudingų prietaisų, ir iš namų kojos nekelia. Tačiau paskui paaiškėja, kad jo stogas įgriuvo, prisiveisė tarakonų ir nuo vyniojimosi į foliją jam ant viso kūno išsivystė dermatitas.

Ką daryti? Pripažinti, kad spinduliavimo per rozetes grėsmė buvo melas? Bet juk visas tavo gyvenimas surėdytas aplink kovą su tuo spinduliavimu. Iš kitos pusės, prakiuręs stogas teka, tarakonai ėda produktus, dermatito apimta oda peršti. Visiškai šiuos realybės signalus sunku. Štai su tokiomis prieštaromis susiduria ir mūsų vadovybė.

— Atsakomybę už teroro aktą prisiėmė grupuotė ISIL, o vykdytojais tapo migrantai tadžikai. Tai yra beteisiškiausias Rusijos gyventojų sluoksnis — dažnai niekinamas ir diskriminuojamas. Ar galima sakyti, kad metų metais užsimerkianti į šios visuomenės dalies problemas Rusijos valdžia šiuos teroristus išaugino pati?

— Prisiminkime Rusijos migracijos politiką. Pastaruosius dešimtmečius ji ganėtinai stabili. Yra normatyvas, pagal kurį Rusija privalo įvežti ne mažiau, nei 300 tūkstančių migrantų per metus. O neseniai prezidentas, kalbėdamas šia tema, pasakė, kad mus, šiaip jau, trūksta dviejų su puse milijono darbininkų. Ir juos iš kažkur reikėtų paimti. Tradicinis mūsų demografinių nuostolių kompensavimo būdas — darbingo amžiaus žmonių įvežimas iš Centrinės Azijos. Kartoju, tokia padėtis trunka dešimtmečius, ji stabili ir jokia ksenofobiška retorika jos neveikia.

Kalbant apie šios darbo rankų būtinybės įforminimą, tai ji įforminama taip, kaip Rusijos valstybė moka. Migrantai iš tiesų atvežami, jie iš tiesų ganėtinai beteisiai, ir tuo pat metu teisėtvarkos organų neapskaitomi — tai lemtingas derinys, maitinantis įvairiausią nusikalstamumą, ir erzina vietos gyventojus.

Tai yra, iš vienos pusės, bet kas migrantą gali sumušti ir nuskriausti, jam nesumokėti, išvyti, apgyvendinti vagonėlyje, kuriame jis paskui nuo bet kokios kibirkšties sudegs. Bet tuo pačiu jų gyvenvietėse, jų rajonuose, policija nesilanko. Jie niekam nepavaldūs. Ir jei ką blogo padarys vietiniams, jų paskui rasti nepavyks. Ciniškai svarstant, pats savaime vergų sluoksnis visuomenei ne toks pavojingas. Įsivaizduokime, yra kažkokie beteisiai žmonės, visiškai kontroliuojami valdžios. Tokia situacija nežmogiška, tačiau savotiškai stabili.

O štai jei yra žmonės, kurie tuo pat metu ir beteisiai ir niekieno nekontroliuojami — tai iš tiesų baisu. Atvykusieji jaučia, kad jų nelaikomi žmonėmis ir įstatymai jų negina, o vietiniai, kad „jie mus užmuš ir išprievartaus, ir jų niekada neras — jie ištirps savo geto, išvažiuos į savo Tadžikistaną, jų niekas nė negaudys. Tave su veidų atpažinimo sistema ras, o jų — ne“.

— Tačiau tai juk bet kokiu atveju didžiulis Rusijos valstybės neapsižiūrėjimas.

— Nėra nė vienos valstybės, kurioje ši problema būtų visiškai išspręsta. Tokiuose pat verpetuose blaškosi ir kur kas labiau išsivysčiusios ir saugesnės Vakarų šalys, kuriose demografinė situacija panaši į mūsų. Jiems irgi reikia atsivežti darbininkus, ir vietiniams tai nepatinka. Piliečiams integracija nepatinka: jie nenori, kad toje pat klasėje su jų vaikais būtų ir vietos kalbos nemokantys mokiniai. Tuo pat metu piliečių netenkina ir integracijos stoka: jiems nepatinka rajonai, kuriuose dygsta naujos mečetės, ir rajonai, kuriuose nekalbama jų kalba. O štai pigi darbo jėga ir jos vaisiai piliečiams patinka. Jiems labai sunku paaiškinti, kad pigus darbas turi ir kitą pusę.

Rusijos valdžios situacija geresnė, nes ji neturi rinkėjų. Ir nesėkmės, apie kurią kalbate, kaštai jai nedideli. Na, nepatenkinti žmonės, ir ką? Jei bus nepatenkinti dar labiau, juos galima užsiundyti ant tų pačių migrantų. Ant liaudies nepasitenkinimo bangos iškils nacionalistų daliniai, kurie pradės skersti tadžikus. Kažkiek tadžikų papjaus, o paskui juos pačius pagaus FSB. Ir dar atsiskaitys, kad atskleidė nacionalistinį pogrindį. Visos šios istorijos mums jau senių seniausiai žinomos. Valstybės stabilumui, kaip pati valstybė jį supranta, tai nekliudo.

— Tai yra, migrantai Rusijos valstybei politinės grėsmės nekelia?

— Kalbėkime autokratijos terminais. Autokratija siekia išlaikyti valdžią. Jai grėsmė — tai, kas gali paveikti jos valdžios stabilumą. Ar dar vienas teroro aktas jį paveiks?

Atsakymas ne toks paprastas, kaip atrodo. Iš vienos pusės, visuomenė į bet kokius siaubingus įvykius iš karto reaguoja – pašoka simpatija teisėtvarkos organams, nes iš jų vienintelių galima laukti apsaugos, ir susivienijimo apie vėliavą. Geru atveju suveikia tarpusavio pagalbos instinktas — duodamas kraujas, renkami pinigai nukentėjusiesiems, statomi liaudies memorialai. Tai irgi matome. Blogu atveju — agresija, nukreipta į tariamus nusikaltimo kaltininkus. Tačiau valstybė šiuo atveju visada rodosi sava, gimta, tuo, kad apsaugos. Be jos niekas neapsaugos. Tai reakcija, kuri atsiranda iš karto.

Vėliau prasideda atidėta reakcija, kuri demokratijose ir nedemokratijose skiriasi. Jeigu yra bent kokia demokratija, tai po pirmo, natūralaus, refleksinio, kaip pasakytų É. Durkheimas, „mechaniško“, solidarumo blyksnio, parlamentinės ir neparlamentinės partijos, žiniasklaida ir visuomenės nuomonė ims kelti klausimus: „Kodėl tam buvo leista atsitikti? Kas pražiopsojo? Kodėl specialiosioms tarnyboms išleidžiama tiek pinigų ir jos visą laiką reikalauja sau vis naujų įgaliojimų, o už tuos įgaliojimus mums nieko nepateikia? Kokios išvados padarytos po ankstesnio panašaus nutikimo?

Ir vėliau gali būti pasekmės. Nuo ministrų atstatydinimų iki parlamentinių tyrimų ir gal net vyriausybių atsistatydinimų. Pasekmės gali pasireikšti ir vėlesnių rinkimų rezultatuose, kai nevaldanti partija pasakys: „Aš susitvarkysiu geriau, nei tie pliuškiai, pražiopsoję tą, brangūs piliečiai, atmintin jums įsirėžusį teroro aktą“.

O jei nieko panašaus neturite, tai labai tikėtina, kad po mechaniško visuomenės solidarumo blyksnio teroro aktą visuomenė pamirš. Jai padės užmiršti tai, kas nutiko, kol vėl kažkoks panašus įvykis lygiai taip sukrės, ir iš kurio lygiai taip jokių išvadų padaryta nebus. Panašiai, kaip, sprendžiant iš degančiame „Crocuse“ lygiai taip užrakintų atsarginių išėjimų ir vėl uždususių žmonių, po „Žieminės vyšnios“ ir „Šlubo arklio“ išvados nebuvo padarytos.

Autokratijos gali sau leisti tokius įvykius tiesiog užmiršti ar atmesti, nedarydamos iš jų jokių išvadų. Trumpuoju laikotarpiu tai yra gerai: „Aš susimoviau, tačiau man už tai nieko nebuvo“. O ilguoju laikotarpiu tai yra siaubinga. Demokratijoje, pasipiktinusio parlamento atstatydinto ministro vietą užima kitas, kuris atsimena, kodėl iš šio, dar šilto, krėslo dingo jo pirmtako sėdimoji. Ir kadangi jis nenori, kad taip nutiktų ir jam, jis judins kojeles — bėgios, ką nors sugalvos. O jeigu tai yra tas pats ministras, tai jis galvoja tik apie viena: „Ačiū viršininkui, kuris mane apsaugojo, pridengė ir išgelbėjo. Tokiam viršininkui aš ir toliau tarnausiu ir jį mylėsiu. O tai, kas yra mano formalios pareigos, su mano likimu niekaip nesusijusios. Tuo užsiimti nereikia“.

— Kol mes kalbamės, Dūmos pirmininkas Volodinas pareiškė, kad atšaukti mirties bausmės moratoriumą pakanka Konstitucinio teismo sprendimo. Kaip manote, šis sprendimas bus priimtas?

— Juridiškai Volodinas teisus. Sugrąžinti mirties bausmę institucinių kliūčių nėra, yra politinės. Konstitucinis teismas nuspręs tai, ką jam pasakys prezidento administracija. Matėme tai ne kartą. Tad, mūsų svarstymų ir išvadų atžvilgiu, likome ten, kur buvę. Nieko naujo Viačeslavas Viktorovičius mums nepasakė.

Tariant, kad moratoriumas bus atšauktas dėl pastarųjų įvykių, logiška, kad mirties bausmė grįš už teroristinės krypties nusikaltimus. Paskui, galbūt, ir už ekstremistinės krypties.

— O ar gali būti taip, kad Rusijos valdžia naudoja teroro aktą kaip pretekstą grąžinti mirties bausmę, kad paskui galėtų paskui ją panaudoti ne tik prieš žmones šaudančius ir sprogdinančius teroristus? Dar priminsiu, kad režisierė Jevgenija Berkovič ir dramaturgė Svetlana Petrijčuk beveik merus laikomos tardymo izoliatoriuje už „viešą terorizmo teisinimą“, ir įstatymų sugriežtinimas tikrai gali lemti joms ilgus terminus.

— Taip, išleidus šį demoną iš butelio, atgal jį įginti jau sunku. Teroristiniai ir ekstremistiniai nusikaltimai mūsuose suprantami itin plačiai. Didžioji dalis atitinkamų Baudžiamojo kodekso straipsnių neaprašo smurtinių nusikaltimų. Tai „bendradarbiavimas“, „pagalba“, „finansavimas“, taip pat itin plačiai suprantama, „propaganda“, „pateisinimas“, „propagandos pateisinimas“ ir „pateisinimo propaganda“.

Tad, be Petrijčuk ir Berkovič, galime prisiminti žurnalistę iš Pskovo Svetlaną Prokopjevą, vėliau paskelbtą „užsienio agentu“, kuri buvo nuteista už terorizmo pateisinimą už skiltį su svarstymais apie teroristą-savižudį iš Archangelsko.

Pritaikymo sferos išplėtimą matėme su užsienio agento įstatymais, kuris nuo 2013 metų taikytas ganėtinai siaurai ir iš pradžių naudotas lėtai ir vangiai, tačiau paskui išsiplėtė ir dabar apima visą minties ir žodžių sferą, nekalbant jau apie veiksmus. Matome, kaip teisės priemonės iš pradžių būna tikslinės, o paskui tampa plataus naudojimo.

Tačiau kam dabar politiškai reikia įvesti mirties bausmę, nevisai aišku. Juk lygiai taip pat buvo galima pasielgti po bet kurio iš ankstesnių tragiškų įvykių, kurių naujausioje mūsų istorijoje netrūko, pati karo situacija šiuo atžvilgiu atveria plačiausias galimybes. Priminsiu, kaip pas mus ruošėsi rengti teatralizuotus teismus bataliono „Azov“ kovotojams, ir karti juos vos ne Mariupolio teatro scenoje. Tačiau paskui kažkokie kiti poreikiai juos nuo šio sumanymo atitraukė.

— RF GM apdovanojo jėgos struktūrų darbuotojus, dalyvavusius sulaikant teroro akto „Crocus“ įtariamuosius. Tuo tarpu visi normalūs žmonės pasibaisėjo sulaikymo žiaurumu. Kam reikėjo to demonstratyvaus apdovanojimo?

— Tai, apie ką kalbate ir tai, ką mes visi matėme, kol kas yra ne iš Gynybos ministerijos ar VRM spaudos tarnybų, o iš anoniminių Telegram kanalų, manoma, susijusių su jėgos struktūromis. Tai yra, čia ypatingos rūšies demonstratyvumas. Tai atlieka neoficialūs asmenys, tai pasirodo ne oficialiuose ar patvirtintuose šaltiniuose. Žinoma, demonstratyvumo laipsnio tai nesumažina, tačiau leidžia išlaikyti lygiai tą distanciją, kuri būtina teisėsaugos organams tam, kad galėtų ir toliau vadintis teisėsauga.

— Tačiau ar tai nėra signalas visiems mums: mes tai ir anksčiau praktikavome, tačiau bent jau stipriai neafišavome, dabar gi nieko nesidrovime ir jokie rėmai mūsų nevaržo? Ir šis signalas perduodamas jei ne su valdžios palaiminimu, tai bent jau jai neprieštaraujant.

— Dėl neprieštaravimo abejonių negali būti. Jei nebūtų neprieštaravimo, būtų bausmės ar bent kalbos apie jas. Tačiau dėl rėmų dingimo su jumis nesutinku: kokybinio pokyčio čia nematau. Tokio tipo video ir apie elgesį su ukrainiečiais belaisviais, ir apie elgesį su kitais sulaikytaisiais regėjome daug kartų. Dabartinė situacija susilaukia daugiau dėmesio, nei bendra karo eiga ar represijos. Ir negaliu nesugrįžti prie savo tezės apie savotišką primetamą socialinį infantilumą: viskas lyg pirmą kartą, viskas pasimiršta, nors viskas jau buvo.

Padorumo rėmus, apie kuriuos kalbate, ir kurie dingojasi vakarykštėje dienoje, mes konstruojame atgaline data. Nes tai, kas anksčiau, ką matėme , mes pamiršome. Mes išstūmėme praeitį, ir dabar ji mums atrodo idealistiška. O joje ir sulaikytuosius kankino, ir visa tai rodydavo. Ir po didelių mitingų būdavo mušama skyriuose. Ir mes, ką, pirmą kartą girdime apie ją vadinamą telefoną (turimas galvoje kankinimas elektros srove, panaudojant armijos telefoną TA-57. — Republic)? Ar apie kitus neakivaizdžius prisipažinimo išgavimo ir tardymo metodus?

Tai naujiena tik vakar gimusiems. Tačiau iš tiesų atrodo, kad kiekvieną rytą gimstame iš naujo, be dėmelės. Ir žvelgiame skaidriomis akelėmis į rytmečio saulutę, kaip koks Luntikas.

Nebuvo jokio rėmo, jo jau senokai nėra. Tačiau kiekvieną kartą, bėgant laikui, iš savo atminties išstumiame tai, ką lig tol žinojome. Ir kai nutiks kokia nors bėda, sakysime: „Na, 2024 metais tokie dalykai nesidėjo, visgi buvo laikomasi padorumo“. Ne, nesilaikoma.

— Valdant Putinui, jėgos struktūrų darbuotojas iš viso tapo režimo pamatu ir atrama. Tuo tarpu teroro aktas „Crocuse“ parodė visišką jų bejėgiškumą ir neprofesionalumą — į pramogų centrą jie įėjo tik praėjus daugiau nei valandai po to, kai iš jo išėjo teroristai, ir visą tą laiką ten nuo dūmų duso žmonės. Ar dėl to visuomenėje neaugs nerimas, kad valdžia negeba nieko apsaugoti, ir tokioje patinėje situacijoje liksi su ja vienas prieš vieną?

— Visiškas bejėgiškumas ar 50％ bejėgiškumas, iš tiesų neleido gelbėtojų ar gelbėtojai patys nėjo… Jei būtų įmanomas atviras tyrimas, mes su dideliu malonumu susipažintume su jo rezultatais. Deja, tokios galimybės nėra, ir galime klysti pervertindami ar numenkindami teisėsaugos darbą.

Kaip žinia, suicidinių polinkių turinčių žmonių vykdomų teroro aktų prevencija praktiškai neįmanoma. Jokia pasaulio spec. tarnyba to daryti dar neišmoko. Jei nepadės sėkmingai susiklosčiusios aplinkybės, tam, ką nori atlikti mirtininkas vienišius, kelio užkirsti neįmanoma.

Užkirsti kelią galima tik organizacijų veiklai. Būtent todėl akciją, kurią įgyvendino struktūra, kuri rengėsi teroro aktui, kurioje turėjo būti vidinė hierarchija, komunikacijų tinklas, finansavimas, galime pavadinti specialiųjų tarnybų fiasko. Specialiosios tarnybos gali ir privalo užkirsti kelią tokiems dalykams, nes tose struktūrose privalo būti jų informatorių.

Būtent dėl to dažnokai susidaro nesveika specialiųjų tarnybų ir teroristų simbiozė, nes nesinori informatorių išduoti, norisi pasilaikyti. Todėl ne kiekvienai akcijai iš karto užkertamas kelias ir ta grupė nesunaikinama. Kartais leidžiama jai vystytis, o kartais atrodo, kad jiems iš tolo vadovauji ir leidi sąmokslui subręsti, kad paskui parodomai jį atskleistum — ir nespėji ar žiūri, kaip paaiškėja, ne ton pusėn. Pavyzdžiai — nuo Azefo iki mūsų dienų — visiems girdėti.

Kalbant apie esminį klausimą „Kam naudinga?“. Socialinėje erdvėje niekuomet neveikia kokia nors viena tiesinė tendencija. Teroro aktai iš tiesų buvo naudingi naujai gimstančiai, besiformuojančiai Rusijos valdžiai šio amžiaus pradžioje. Peržvelgę stambių teroro aktų Rusijoje chronologiją, išvystume aukštą fazę 1999–2004 m., o paskui staigų sumažėjimą ir ilgą plato. Po 2004 metų, kai Čečėnija tapo kontroliuojama, kai kitos Šiaurės Kaukazo respublikos pradėjo gauti nuolatinį didelį finansavimą iš federalinio biudžeto, kai gaujos būdavo gaudomos ir naikinamos arba kooptuojamos ir tapdavo vienų ar kitų specialiųjų tarnybų dalimi, teroro aktų iš tiesų sumažėjo. Ir tai buvo vienu iš nuolatinio valdžios palaikymo pagrindų. Žmonės atsiminė, kad buvo, ir atsiminė, kad tai pasibaigė — koreliacija buvo buvo kuo aiškiausia.

Tačiau vienas reikalas būti jaunu premjeru, jėgos struktūrų darbuotoju, atėjusiu įvesti tvarką ir padaryti tai, ko nepajėgė senas silpnas Jelcinas. O kitas reikalas — pačiam būti jau vyresniu už Jelciną ir sėdėti valdžioje ketvirtį amžiaus. Ir štai vėl Maskvoje žudomi taikūs žmonės, ir nieko negali padaryti. O paskui demonstruoji kietumą, nurėždamas ausį sulaikytajam. „IVIL“ irgi moka nupjauti ausis, o taip pat galvas ir kitas kūno dalis. Kuo esi kietesnis už juos? Jie sugaus tavo [draugą], ir supjaustys prieš kamerą. Ir varžysitės tarpusavyje šiame žanre be galo.

Tai yra, iš vienos pusės, piliečiams skiepijamas priverstinis užmaršumas, ir jie pamirš, nes atsiminti ir galvoti apie tai beprasmiška, sunku, nemalonu. Kad ši diskusija būtų palaikoma ir taptų sąmoninga, būtina viešoji politika ir politinė klasė, kuri tave svarstyme dalyvautų. Normalioje situacijoje tai būtume mes visi, o dar ir tuzinas think-tankų, taip pat ir specializuotų, artimų teisėtvarkos organams ir kuriančių jiems rekomendacijas. O dar būtų parlamentas, kuriame sėdi žmonės, turintys ambicijų įgyti savo VRM ministrą ar savo kovos su terorizmu tarnybos viršininką — jie tokią galimybę turėtų, nes būtų atitinkami įstatymai, užtikrinantys parlamentinę demokratiją.

Ir štai jie išsikviestų veikiantį ministrą ir užduotų klausimus, kuriuos mudvi, civilės tetulytės, viena kitai tuščiai uždavinėjame. Tačiau mes bent jau atliekame savo pareigą, darydamos tai, ką galime: bent kas mus perskaitys, pagalvos ir kitą kartą, užuot taręs: „Dievuliau, tai nutiko pirmą kartą, mes pabudome kitoje šalyje“, prisimins, kad ne pirmą.

Bet kur kas naudingesnės būtume laisvoje situacijoje. Mes bent jau galime priminti, kaip reikia, kaip teisinga. O tai, kas vyksta pas mus, nenormalu ir nepadeda nei pilietinei santarvei, nei būsimus teroro aktus užkardo. Galime tai tvirtinti visiškai užtikrintai, nes tai patvirtina karti praėjusių dešimtmečių patirtis. Ir neduokdie tokios patirties ateinančiais dešimtmečiais.

Todėl, kad ši sistema nieko naujo nedarys. Maksimali inovacija, kokios iš jos laukiame ar baiminamės — mirties bausmė, iš principo nieko nepakeis.

Mūsų teisėtvarka ir dabar gali bet kurį žmogų užmušti. Ir visi tai žino. Manant, kad mirties ir kankinimų baimė užkardo nusikaltimus, tai ji ir dabar yra, čia jokia ne naujiena.

Ar dabar jie bijo nesėkmių? Nemanau. Jiems tai iš viso ne fiasko. Ką dar nubaus? Nieko nenubaus. Gal tik kokį nors žurnalistą, kuris ką nors neteisingo parašė. Tad, kokia motyvacija ką nors užkardyti ateityje?

— O elito atstovų, visada žinančių šiek tiek daugiau, nei eiliniai gyventojai, požiūrio į Putiną teroro aktas „Crocuse“ nepakeis? Galų gale, jie negali nesuprasti, kad jie patys ar kas iš jų šeimos narių galėjo atsidurti ten ir tada, kai įsiveržė teroristai.

— Tokie aktai elitą veikia silpnai. Jie tokiose vietose nesilanko: jeigu jie užsimanys paklausyti grupę „Picnic“, tai pasikvies ją į privatų vakarėlį, o ne nei į tą plebėjišką „Krokusą“. Todėl ne, jų tai neveikia. Juos veikia kita. Kiek per televizorių bepasakotų, tai, kas įvyko, interpretuoti kaip nors kitaip, nei spectarnybų fiasko, sunku. Tiesiogiai valdžios mašinos stabilumo šis fiasko gal nepaveiks, kaip nepaveikė Prigožino maišto nuslopinimas.

Tačiau nepalieka jausmas, kad stabiliose politinėse sistemose ar, nemoksliškai išsireiškiant, „normaliose šalyse“, to nevyksta. Tai, tarkime taip, labai „afrikietiškas“ . Ten neretai kokie nors kariniai daliniai — privatūs ar valstybiniai — važiuoja tankais pas savo vadovus pasikalbėti apie nesumokėtus uždarbius, ar pernelyg griežtaujančius vadus. Tai tokie neperversmai.

Ir teroro aktas „Crocuse“ — labai charakteringas teroro aktas. Galima prisiminti teroro aktus Europos šalyse, kai pavyzdžiui, teroristai sunkvežimiu įvažiuoja į velykinę mugę ar šaudynes Paryžiuje, kurias minėjo Macronas. Tačiau tokia daugybė aukų, kaip „Crocuse“, ir veikimas „užėjo į viešą vietą, sušaudė, susprogdino/padegė ir išėjo“ primena teroro aktus Pakistane, Afganistane ar Irake. Mažai kas į tai kreipia dėmesį, bet teroro aktus su daugiausiai aukų radikalūs islamistai vykdo ne Europoje ir JAV, o nestabiliose islamo šalyse.

Tai yra tokio tipo atsitikimas — tai, tarkime taip, dar ne Haitis, dar yra kur plaukti, bet vis arčiau disfunkcinės valstybės: ne neteisinės, nehumaniškos ar nedemokratiškos, o tiesiog neveikiančios.

Valstybė turi bazines funkcijas. Ji saugo sienas, spausdina pinigus, renka mokesčius, įkalina nusikaltėlius ir neskatina piliečių, kurie pjauna vienas kitą gatvėse. Su demokratija tai susiję gan netiesiogiai, tačiau tokios yra bazinės valstybės funkcijos. Valstybei priklauso legalios prievartos monopolija. Tai yra, ji sako: „Teisę žudyti turiu tik aš, o tu taip nedaryk. Mokesčių ir akcizų pinigus rinkti irgi galiu tik aš, tu prekybos centruose rankinukų nevok, aš tave nubausiu“. Tad, šias valstybės funkcijas jūs arba vykdote, arba nelabai.

Štai, jūs manote, kad elitas žino daugiau. Turiu pasakyti, kad aš kokiu nors ypatingu jų apšviestumu nesu įsitikinusi, tačiau ką nors supranta jie sunkiai ir lėtai. Žinote, kodėl jie lėtai sumeta? Nes jie gerai gyvena. Egzistavimo gerovė, socialinės padėties užtikrintumas, malonumui ir saugumui dirbantis visas valstybės aparatas bukina. Jie nėra motyvuoti ypač aštriai reaguoti į dabarties poreikius, nes dabartis į jautrias vietas jiems kerta retai. Ir kad iki jų prisibelstų, reikia pramušti labai daug apsaugos sluoksnių.

Be to, šie žmonės labai prastai išsilavinę. Todėl tokiais terminais, kokiais dabar mes su jumis svarstome valstybės efektyvumą ir valstybės funkcijas, jie, suprantama, nemąsto. Tačiau bendrai netvarkos ir nesaugumo pjūtis prasibrauna ir iki jų. Juk „Crocus“ — dabar tik viršutinis pyrago sluoksnis, o po juo Belgorodo Belgorodo apšaudymai, o po juo — antspaudų nuo atsargų juodai dienai nuėmimas ir naudojimas, aktyvų perdalinimas, mokesčių pakėlimo planai, o po jo Prigožino maištas, o po juo pradėtas karas, iš kurio neaišku, kaip išsipainioti. Visa tai kartu, kaip pasakoje apie trobelę, sukuria savotišką kumuliatyvinį efektą. Kol kas dar nesukūrė. Tačiau kažkokį bruzdesį už savo kabinetų langų ir už savo limuzinų stiklų jie pradeda justi.

Jie bruzdesį jaučia jau du metus, tačiau, pasikartosiu, iki šių žmonių supratimas eina itin sunkiai. Pagrindinė jų motyvacija — palikti viską kaip yra.

Nes „kaip yra“ — tai būtent status quo. Šis status quo jiems naudingas, jiems pastatytas. Būtent tokia jų bazinė kalkuliacija: taip, kaip dabar, kol kas mano naudai ar jau nelabai? Man to laikytis ar stengtis pakeisti? Tokie svarstymai vyksta 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, jie tik tuo ir užsiima.

Kol kas, kaip matau, rodyklės stovi prie padalos „taip, anksčiau buvo tykiau, o dabar mums kažkaip neramu, tačiau ką nors daryti, kad status quo pasikeistų ar net mąstyti apie tai yra baisiau, nei jo laikytis.“ Žinoma, tokioms išvadoms itin pastūmėja amžius. Apskritai amžius skatina tokias dūmas, kad „mano amžiui užteks. O jei dabar imsiu trūkčioti, nežinia, kas iš pavyks“. Visi mes tokie arba tapsime tokiais per artimiausius 30 metų.

Tačiau būtent tokie, kaip mūsų aptariami, įvykiai rodo, kad status quo, ne toks stabilus, kaip atrodė dar vakar. Ir, galbūt, pavojingiau sėdėti vietoje ir nieko neveikti, nei visgi ką nors padaryti, kol nevėlu. Tai, pasikartosiu, labai nuoseklus ir negreitas procesas.

Färidä Qorbanğäilevä
republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.