Plikai akiai naktinis dangus atsiveria daugiau nei 9 000 atskirų šviesos taškų, bet ši perspektyva apima tik menką visatos dalį.

Artimiausia matoma žvaigždžių sistema yra už maždaug 4,25 šviesmečių įsikūrusi Kentauro Alfa. Artimiausia šios žvaigždžių trijulės narė yra Kentauro Proksima, bet kadangi tai raudonoji nykštukė, be teleskopo stebėti ji per blanki.

Tolimiausia lika akimi regima žvaigždė yra V762 Cas, kintamoji žvaigždė net už 16 000 šviesmečių. Nors ji 100 000 kartų ryškesnė už Saulę, dėl didelio nuotolio ji įsikūrusi ant tipinio žmogaus regos idealiomis sąlygomis naktinio matymo ribos.

Visos žvaigždės, kurias matome be teleskopo yra daug masyvesnės už Saulę. Saulės dydžio ir mažesnės žvaigždės yra pernelyg blankios įveikti mus skiriančius šviesmečius, dėl to jos nematomos. Atstumo iki V762 Cas ribojamame tūryje yra apie 9 000 matomų žvaigždžių — ir daugiau nei milijonas nematomų.

Bet nors V762 Cas yra tolimiausia plika akimi matoma žvaigždė, tai nėra tolimiausias be teleskopo matomas dalykas. Ši garbė atitenka Andromedos galaktikai. Sudaryta iš daugiau nei trilijono žvaigdžių, ji atrodo kaip ištiestos rankos atstumu laikomo kumščio dydžio miglota dėmė. Žvelgdami į Andromedą, matome šviesą, pradėjusią kelionę prieš daugiau, nei 2,5 milijonus metų.

Kai kurie blyksniai ir sprogimai pasiekia neįtikėtiną šviesį, dėl to laikinai jie tampa matomi netgi iš neįtikėtinai toli. Pavyzdžiui, 2008 metais gama spindulių blyksnis maždaug 30 sekundžių buvo matomas plika akimi, nors atsklido iš daugiau, nei 7,5 milijardų šviesmečių tolių. Tai reiškia, kad tuomet, kai šie gama spinduliai pradėjo kelionę, mūsų planetų sistema dar net nebuvo susiformavusi.

Kai XVII amžiaus pradžioje Galileo ištobulino astronominį teleskopą, prieš mus atsivėrė visata. Teleskopais galime stebėti blyškesnius objektus, nes jie gali surinkti daugiau ir tolimesnių objektų šviesos, nes jie vaizdą ir didina.

Bet netgi pažangiausiais antžeminiais ir kosminiais teleskopais ir nuodugniausiais tyrimais pavyko sužymėti mažiau nei 3％ visų Paukščių Tako galaktikos žvaigždžių ir mažiau nei 1％ regimos visatos galaktikų. Tolimiausios galaktikos mums vis dar nepasiekiamos; jos paprasčiausiai per blankios ir per mažos, kad galėtume jas aptikti.

Bet gamta suteikė mums galimybę kartkartėmis pažvelgti į gilesnį kosmosą. Tolimos žvaigždės ar galaktikos šviesai sklindant per masyvų spiečių, jo gravitacija gali atvaizdą padidinti — kai kuriais atvejai, 10 000 kartų ar daugiau.

Būtent naudodami gravitacinį lęšiavimą astronomai aptiko tolimiausią žinomą atskirą žvaigždę Earendel (taip, tai nuoroda iš „Žiedų valdovo“, atėjusi iš anglo saksų mito apie Ryto Žvaigždę), kuri dabar yra už daugiau, nei 28 milijardų šviesmečių. Jos debiutas kosminėje scenoje įvyko, praėjus vos 900 milijonų metų nuo Didžiojo Sprogimo, tad ji gali priklausyti pirmajai visatoje pasirodžiusių žvaigždžių kartai.

Panaudodami panašią gravitacinio lęšiavimo techniką, astronomai James Webb kosminiu tleksopu tiksliai išmatavo atstumą iki tolimiausios žinomos galaktikos, JADES-GS-z13-0. Dabar ji yra toliau, nei už 33,6 milijardų šviesmečių ir susiformavo, kai visatai buvo vos 400 milijonų metų.

Galime matyti ir dar tolesnius kosmoso objektus, bet jau teks persijungti į kitą šviesos bangų ilgį. Mikrobangų spektro dalyje mus supa kosminis mikrobangų fonas, kurio šviesa susidarė, kai 380 000 metų amžiaus visatoje šviesai laisvai sklisti neleidusi plazma perėjo į skaidrią neutralių dujų būseną. Ši šviesa persmelkė kosmosą ir praktiškai žymi regimos visatos kraštą.

Astronomai įtaria, kad yra ir kitų signalų, sklindančių iš dar tolimesnės praeities. Pavyzdžiui, egzotiški Didžiojo Sprogimo procesai sukūrė vaiduokliškas daleles, neutrinus, ir vyksta šios populiacijos dalelių medžioklė. Netgi dar egzotiškesni pirmosios DS sekundės procesai užtvindė kosmosą gravitacinėmis bangomis. Siūlomos misijos, kaip Big Bang Observer gali aptikti silpnus šio signalo likučius. Jei pavyktų juos aptikti, tai būtų tolimiausias dalykas, kurį įmanoma išvysti.

Paul Sutter
www.space.com