Gyvūnus valdo instinktai? Pasirodo, ne viskas taip paprasta (1)
Visoje gyvūnų karalystėje įvairios rūšys, atrodo, turi instinktyvių būdų, kaip rasti savo gyvenimo kelią: ką tik išsiritę jūrų vėžliai žino, kaip pasiekti vandenyną net ir tamsoje, keičiantis metų laikams paukščiai migruoja tūkstančius kilometrų, o liūtės motinos žino, kaip maitinti, saugoti ir mokyti savo jauniklius. Bet ar tai tikrai instinktai?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Prieš klausdami, kaip veikia instinktai, turime žinoti, kas iš tiesų yra instinktai.
„Kalbėti apie instinktus iš tikrųjų neįmanoma, jei nekalbame ir apie kitą medalio pusę – įgytą arba išmoktą [elgesį]“, – sako Floridos tarptautinio universiteto raidos psichobiologas Robertas Lickliteris.
Kitaip tariant, „instinktai“ iš tikrųjų yra elgesys, kuriam įtakos turi veiksniai, kurie iš karto nėra akivaizdūs. Pavyzdžiui, mokslininkai ilgą laiką manė, kad imprintingas – elgesys, kai naminių paukščių, įskaitant kalakutų, žąsų, vištų ir ančių jauniklius, jaunikliai kažkokiu būdu atpažįsta savo motiną ir seka paskui ją – yra instinktas: įgimtas, iš anksto nulemtas, genetiškai susiformavęs polinkis, kuris atrodė nepaaiškinamas.
Tačiau 1963 m. raidos psichologas Gilbertas Gotlliebas padarė revoliucinį atradimą: ančių jauniklius traukia motinos vokalizacija, nes jie patys vokalizuoja dar embriono stadijoje, kiaušinio viduje, taip suformuodami savo klausos sistemą dar prieš gimimą. G. Gotlliebo eksperimentai su ančiukais padėjo naujai suprasti, ką reiškia „instinktas“ – ir ar apskritai egzistuoja įgimta elgsena.
Kaip ir ančiuko pavyzdyje, kiti veiksniai gali pasireikšti iki gimimo, kol organizmas dar tik vystosi.
Klasikinėje diskusijoje „gamta prieš prigimtį“ šis niuansas ignoruojamas. Katės gebėjimas nukristi ant kojų ir monarcho drugelio gebėjimas migruoti tūkstančius kilometrų yra tai, ką elgesio neurologas Markas Blumbergas vadina „rūšiai būdingu elgesiu“.
„Žmonės, sakydami „instinktas“, turi omenyje, kad tai yra patikimai atsirandantis elgesys, – sako M. Blumbergas.
Kontrargumentai šiai raidos perspektyvai rodo, kad egzistuoja tam tikroms rūšims būdingas elgesys. Kitas – kad organizmai gimdami neturėjo pakankamai patirties, kuri leistų nustatyti konkretų elgesį.
Tačiau patirtis prasideda dar prieš gimimą, kaip ančiukų vokalizavimo atveju. Be to, yra daug elgesio būdų, kuriuos mokslininkai anksčiau laikė instinktais, kol mokslas neatskleidė jų vidinės struktūros.
Pavyzdžiui, jūrų vėžliai gali orientuotis vandenynuose, nes gali turėti savotišką „magnetinį kompasą“, kuris padeda jiems laikytis sudėtingų migracijos kelių. Tai nėra įsisąmonintas instinktas, nes jį veikia Žemės magnetinis laukas. Panašiai katė nemokėtų nukristi ant kojų, jei būtų išgyvenusi nėštumo ir gimusi kosmose – o tai rodo, kad toks elgesys nėra tiesiog užkoduotas mūsų genuose. (Eksperimentai su žiurkėmis kosmose tai patvirtino.) Šiose neįprastose elgsenose jėga yra tiesiog paslėpta, o ne neegzistuojanti.
Kitas painus pavyzdys – parazituojantys paukščiai, kurie priverčia kitų rūšių paukščius auginti jauniklius, dėdami savo kiaušinius į kito paukščio lizdą. Kaip toks išsiritęs svetimas paukščiukas gali žinoti, kokiai rūšiai priklauso, ir vėliau – su kuo poruotis? Jei paukštis šeimininkas atpažįsta, kad parazitinis jauniklis yra ne jo, jis jį užpuola – o tai, pasak Blumbergo, yra vienas iš galimų, bet nepatvirtintų paaiškinimų, kaip parazitiniai paukščiai atpažįsta savo rūšį. Kiti tyrimai rodo, kad parazitinio paukščio jaunikliai naktimis praleidžia laiką su savo rūšies paukščiais. Tačiau mokslininkai vis dar iki galo nesupranta, kaip tai įmanoma.
„Nemanau, kad mes iš tikrųjų daug ką padarėme ieškodami šių ženklų ir dėsningumų, – sako R. Lickliteris. – Mes nekėlėme tinkamų klausimų.“
Mūsų genai taip pat nenusako elgesio taip, kaip numato „instinktas“.
„Ryšys tarp genų ir elgsenos yra labai netiesioginis, – teigia M. Blumbergas. – Atsiradus skirtingiems naujo elgesio tipams, neuronai keičia savo modelius, o tai lemia genų raiškos pokyčius. Taigi, tai dvikryptė įtaka.“ Trumpai tariant, genai nediktuoja elgesio kaip įjungiantis ir išjungiantis jungiklis – o kai kurios gyvenimo patirtys savo ruožtu daro įtaką mūsų genų elgesiui.
M. Blumbergas priduria, kad pagrindinių elgesio būdų taip pat išmokstama. Visi gyvūnai turi gerti vandenį, kad išgyventų – tačiau eksperimentai parodė, kad tik žiurkės, auginamos sausu maistu, o ne drėgnu maistu, užtikrinančiu drėkinimą, išmoko gerti vandenį, kai buvo ištroškusios. Būtent dėl šių priežasčių, pažymi M. Blumbergas ir R. Lickliteris, gamta ir auklėjimas yra klaidinga dichotomija.
„Netgi tokiam gyvybiškai svarbiam dalykui kaip vanduo, egzistuoja patirtis, kuri yra svarbi mokantis, kaip susigaudyti pasaulyje“, – teigia M. Blumbergas.
Parengta pagal „Live Science“.
