Nors lietuvių kalba rašytiniuose šaltiniuose imta fiksuoti vėlai (rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XVI amžiaus), tačiau ji išlaikė daugybę archajiškų žodžių ir gramatinių formų, būdingų senesnę rašto tradiciją turinčioms indoeuropiečių kalboms (hetitų, senosios indų, senovės graikų) ir kilusioms iš vienos prokalbės. Štai todėl lietuvių kalba turi didelę reikšmę kalbotyros mokslui, ją aktyviai tiria baltistai, indoeuropeistai, slavistai, finougristai ir bendrosios kalbotyros specialistai.

Ypač glaudžiai lietuvių kalba siejasi su slavų kalbomis, dėl to dažnai apie lietuvių ir slavų kalbas rašoma kaip apie baltų-slavų kalbų grupę. Daug kalbinių faktų, ypač intonacijos, darybos ir leksikos srityje, sieja šias kalbų grupes. Pavyzdžiui, iš indoeuropiečių prokalbės druską žyminčio sal- išvestas būdvardis *sal-d-u- (pirminė reikšmė „sūrus, skanus“) įgavo naują netikėtą reikšmę „saldus“ (lt. saldùs = ru. sladkij). Kadangi lietuvių kalba puikiai išlaikiusi pirminę žodžių struktūrą, jos žinios yra labai naudingos tiriant slavų kalbų istoriją.

Toks glaudus slavų ir lietuvių kalbos ryšys siejamas su plačiu Baltų genčių paplitimu. Deja, dauguma Baltų genčių, šimtmečius gyvenusios didžiulėje teritorijoje nuo Vyslos vakaruose iki Dniepro baseino pietuose ir Volgos, Okos bei Maskvos upių rytuose, išnyko. Istorijai liko tik upių ir ežerų pavadinimai. Todėl kalbos istorikams nelengva rekonstruoti baltų prokalbę, tad tenka atsakymų ieškoti archeologiniuose radiniuose, kaimyninių kalbų sąskambiuose.

Apie tai išsamiai ir įdomiai Rolandui Maskoliūnui pasakoja vienas iš žymiausių Lietuvos kalbininkų - baltistas, dialektologas, akademikas Zigmas Zinkevičius. Jis yra vienas tituluočiausių LMA narių, Nacionalinės mokslo premijos, LMA Kazimiero Būgos premijos laureatas, kelių užsienio mokslų akademijų narys. Nors sulaukęs garbaus amžiaus, profesorius Z. Zinkevičius toliau aktyviai dirba.

Toliau, pokalbis su profesoriumi:

Komentarai (30)