– Alio, policija? Mane pagrobė ateiviai!

– Pilieti, jūs girtas?

– Taip! Taip sutapo!

Mano mylimiausias suklydimas

Vidurnaktis. Netikėtai prabundate ir pasibaisėjate supratęs, kad negalite pajudėti. Jūsų galūnės lyg suakmenėjo, krūtinė užspausta taip, kad negalite įkvėpti. Norite sušukti, bet negalite išleisti nė garso, nes burna neatsiveria. Bet nepaisant paralyžiaus, viską jaučiate. Kūne juntamas dilgčiojimas nuo galvos iki kojų, nelyg nuo elektros. Šis pojūtis toks stiprus, kad regis, sklandote virš lovos.

Aplink vietoje įprastų baldų siluetų kažkokie mirgantys žiburėliai. Negalite suprasti: sapnas tai ar tikrovė? Širdis daužosi kaip paklaikusi, jūs lyg ir būdraujate, o plačiai atmerktos akys laksto į šonus, jums bandant nustatyti savo padėtį erdvėje. Tačiau, kad ir kaip stengiatės šio košmaro atsikratyti nepavyksta. Kambarį užpildo garsus zirzimas. Ir, kas baisiausia, matote apie jūsų guolį susirinkusias keistai deformuotas vaiduokliškas figūras. Jos kažką daro su jūsų kūnu, ir negalite jų sustabdyti, kol jie tyrinėja jus nežinomais instrumentais.

Galiausiai, kai tik pajutote, kad daugiau nebegalite šių pjūčių ir panikos iškęsti, figūros išnyksta, o drauge su jomis ir žiburėliai. Jūsų kūnas panyra į pažįstamą lovos minkštumą. Sugrįžta gebėjimas judinti rankas ir kojas, o kai pašokate įjungti šviesą, miegamajame viskas atrodo įprastai.

Jei tai nutiktų jums, ką pamanytumėte? Nuspręstumėte, kad tai tebuvo sapnas. Ar padarytumėte kitą išvadą: jus pagrobė ateiviai. Galite juoktis, tačiau daugybė žmonių tuo tiki.

Kas keisčiausia, žmonės, tikintys, kad juos pagrobė ateiviai, pasakoja labai panašias istorijas į išdėstytą aukščiau. Bendros detalės yra negebėjimas judėti, kūno dilgčiojimas lyg nuo elektros, levitacijos pojūtis, garsus ūžimas, žybsinčios ugnelės ir, svarbiausia, ateivių figūros, kurios lyg plevena virš lovos ir tyrinėja kūna. Panašų potyrį pergyvenę žmonės yra įsitikinę, kad juos teleportavo į kosminį laivą, atliko invazinius tyrimus , o paskui grąžino namo.

Pirmoji reakcija — numoti į tokius žmones, nes jie pamišėliai. Tačiau jų pernelyg daug, jie pasakoja labai panašius potyrius, o jų normalumo testai – normos ribose. Galiausiai, ir, ko gero, tai svarbiausia, jei laikysime juos pamišėliais, tai niekuomet nesugebėsime suprasti, kas vyksta iš tiesų. Taip elgdamiesi, praleisime galimybę iš jų pasimokyti.

Daugeliu atveju ekstremalių potyrių tyrimai nušviečia kasdienius išgyvenimus. Pavyzdžiui, tiriant psichologines maratonininkų ir alpinistų ypatybes, galime daug sužinoti apie eilinių mirtingųjų motyvaciją, kuriems skausmas ir nušalimai nėra gyvenimo dalis. Išbandžiau tai su savimi, kai buvau paguldytas į ligoninę su nudegimai. Ši ekstremali situacija man tapo lupa, kuria ištyriau tokius dalykus, kaip skausmas, išmoktas bejėgiškumas ir baimė. Ir tada įgyta patirtis man pravertė gyvenime.

Tačiau grįžkime prie ateivių pagrobtų žmonių. Ar iš jų patirties galime pasisemti ko nors, kas padėtų suprasti klaidingus įsitikinimus bendrai ir jų ryšį su asmenybe? Taip, galime. Kognityvinės psichologės Susan Clancy vadovaujama tyrėjų grupė ištyrė ateivių pagrobimą patyrusių žmonių bendrą patirtį. (Susitikime Susan papasakojo man, kad jiems labiau patinka būti vadinamais „pagrobtais ateivių“, o ne „žmonėmis, tikinčiais, kad juos neva buvo pagrobę ateiviai“.)

Tyrėjai pastebėjo, kad išgyvenimų aprašymai (elektrinis dilgčiojimas, levitacijos pojūtis, garsaus ūžimo garsai, mirksintys žiburėliai, plevenančios ateivių figūros) labai primena žinomo fiziologinio fenomeno, vadinamojo miego paralyžiumi, aprašymą. Kas yra miego paralyžius? Kai regime sapnus (vadinamoje greitojo miego, REM, fazėje), mūsų smegenys aktyvios ir siunčia kūnui komandas atlikti įvairius veiksmus: eiti pirmyn; pasilenkti, nuskinti gėlę; išsitraukti kalaviją; peršokti per mašiną; trenkti blogiečiui. Galų gale, skraidyti!

Kodėl gi mes REM fazės metu įprastai smegenų komandų nevykdome? Kodėl nebėgiojame miegamajame ir nesistengiame iššokti per langą? Nes žmogaus organizmas, laimė, išmoko tokių pavojingų situacijų išvengti. REM fazės metu smegenys lyg atsijungia nuo kūno, tai yra, kūnas nereaguoja į smegenų signalus. Tačiau kartais kažkas sutrinka, ir smegenys prabunda greitojo miego fazėje, kol kūną paralyžiuojantis mechanizmas dar aktyvus. Tada žmogus kurį laiką būdrauja, tačiau pajudėti negali. Tuo metu žmonės junta dilgčiojimą elektra, levitaciją, vaizdines haliucinacijas, girdi garsų ūžimą, mato žybsinčius žiburėlius.

Įdomu, kad ankstyvais istorijos periodais ir skirtingose kultūrose panaši patirtis sukeldavo skirtingas haliucinacijas: žmonės regėdavo ant krūtinės sėdinčius ir neleidžiančius įkvėpti ar pajudėti demonus, raganas ir vaiduoklius. Akivaizdu, kad žmonės aprašydavo jų epochą ir kultūrą atitinkančius vaizdinius, kurie atsispindėjo savo patirties interpretacijose.

Atrodytų, tyrėjai gali švęsti pergalę. Juk miego paralyžius ir pranešimai apie ateivių pagrobtus žmones neįtikėtinai panašūs, tad, žmonės miego paralyžiaus ištikti žmonės tiesiog neteisingai interpretuoja jį kaip ateivių pagrobimą. Reikalas baigtas.

Ne taip greitai.

Kodėl? Nes, Miego fondo (Sleep Foundation) duomenimis, ne mažiau, nei 8％ žmonių kuriuo nors metu patiria miego paralyžių (ir, beje, stresas padidina jo nutikimo tikimybę), tačiau didžioji dauguma jų nesiskundžia buvę pagrobti ateivių.

Dėl ko taip yra? Kuo skiriasi interpretuojantys savo potyrį kaip ateivių eibes nuo tiesiog pabundančių rytais ir toliau gyvenančių su tokiu pačiu pasaulėvaizdžiu, kaip ir prieš užmigdami? Atsakymas į šį klausimą ir yra įdomiausias. Ir čia grįžtame prie asmenybės ir suklydimų tarpusavio ryšio. Susan ir tyrėjų grupė išsiaiškino kelis svarbiausius asmenybės bruožus, potencialiai galinčius paskatinti rastis įsitikinimui, kad žmogų buvo pagrobę ateiviai.

Mokslininkai pradėjo nuo dviejų reklaminių skelbimų: viename buvo siūloma dalyvauti atminties tyrimuose visiems norintiems, o kitame — tik žmonėms, galbūt, kontaktavo su ateiviais ar išgyveno pagrobimą. Taip buvo suformuotos dvi grupės: kontrolinė ir eksperimentinė — ateivių pagrobtų (tyrime be to, apskaitomi skirtingi ateivių pagrobtųjų tipai, tačiau mūsų tikslui tai nesvarbu). Dabar galima imtis tirti individualius skirtumus.

Mokslininkai tyrė kai kuriuos atminties sutrikimus. Žinoma, problemų su atmintimi kartais kyla visiems, tačiau kai kurių polinkis iškraipyti prisiminimus pasireiškia stipriau. Kitaip tariant, atminties sutrikimas tampa jų asmenybės bruožu. Tyrėjai norėjo išsiaiškinti, kiek ryškiai išreikšti žmonių, tikinčių, kad juos buvo pagrobę ateiviai, asmenybės bruožai, susiję su atmintimi.

Įsivaizduokite, kad dalyvaujate tame tyrime. Kadangi nežinau, ar tikite, kad jus buvo pagrobę ateiviai, susitarkime: kol kas jūs tiesiog dalyvis. Jūs įeinate į laboratoriją ir gaunate instrukcijų rinkinį. Visų pirma, jums reikės išklausyti 20 žodžių sąrašą kokia nors tema; kiekviename sąraše yra nuo 3 iki 15 žodžių, kurie nuosekliai skamba per garsiakalbį su trijų sekundžių intervalu. Jūsų prašo susikaupti ir šiuos žodžius įsiminti.

Išklausius, jums pasiūloma išspręsti keturias paprastas matematikos užduotis. Pavyzdžiui, kiek bus 16 + 52? Išsprendus užduotis, jums duodama 90 sekundžių užrašyti visus įsimintus žodžius. Paskui paleidžiamas kitas žodžių sąrašas, pateikiamos keturios paprastos užduotys, vėl prašoma užrašyti atmintyje likusius žodžius, ir taip toliau su visais 20 sąrašų.

Žodžių sąrašo pavyzdys:

Rūgštus, saldainis, cukrus, kartus, geras, skonis, dantis, malonus, medus, gazuotas limonadas, šokoladas, širdis, tortas, pyragas, pyragėlis…

Visuose 20 sąrašų yra 180 žodžių. Galite pamanyti, kad tyrėjus labiausiai domino teisingai įsimintų žodžių skaičius. Tai iš tiesų įdomus įsiminimo gebėjimo rodiklis, tačiau šio tyrimo tikslas — neteisingas atsiminimas. Klausimas, kokius fokusus išdarinėja mūsų atmintis: gali būti, kai kurie žmonės nuo to kenčia labiau.

Konkretus rodiklis — kiek žodžių dalyvis įsiminė neteisingai, o konkrečiai tokių, kurių sąraše nebuvo, tačiau tiriamasis juos įsiminė ir atkartojo, lyg jie ten buvo. Pavyzdžiui, jei atsimindami aukščiau pateikto sąrašo žodžius, užrašytumėte „sirupas“ arba „sausainiai“, vadinasi, neteisingai juos įsiminėte. Tai vadinama melagingais atsiminimais.

Melagingi atsiminimai buvo ne vienintelis tyrėjus dominęs klaidų tipas. Juos taip pat domino ir apsipažinimai. Štai kaip jie nustatomi: po aukščiau aprašytos procedūros su 20 sąrašų, jums duodamas pagrindinis sąrašas iš 80 žodžių, kur 40 žodžių matytų anksčiau, ir 40 naujų. Kol po vieną tiriate tuos 80 žodžių, jūsų prašo pažymėti, kurie žodžiai jau buvo sąrašuose, o kurių nebuvo. Čia tyrėjai atkreipia dėmesį į dar vieną atminties sutrikimo rodiklį: melagingas pažinimas, matuojamas skaičiumi žodžių, kuriuos įsiminėte taip, lyg būtumėte matęs sąrašuose, nors jų ten nebuvo.

Taigi, yra du skirtingi, bet susiję tarpusavyje atminties pažeidimo rodikliai, kiekybiškai matuojančių klaidingo įsiminimo ir atpažinimo dažnį. Pirmasis — melagingas atsiminimas — remiasi klaidinga paieška atmintyje, o antrasis — melagingas atpažinimas — į reagavimą (paieškos atmintyje nereikia).

Kokie buvo rezultatai? Abu rodikliai (melagingas atsiminimas ir melagingas atpažinimas) pasirodė daug aukštesni ateivių pagrobtųjų grupėje. Melagingų prisiminimų buvo maždaug du kartus daugiau, o melagingų atpažinimų — maždaug 50%. Bendrai šie rezultatai parodė, kad ateivių pagrobtieji atsiminė daugiau fragmentų, kurių bandyme nebuvo, tačiau kurie vis viena prasiskverbė atmintin. Kitaip tariant, jiems sunkiau atskirti tikrą patirtį nuo netikros.

Tai ir yra tas gabalėlis dėlionės, padedantis suprasti, kodėl kai kurie žmonės, prabundantys miego paralyžiaus būsenos su visokiausiais vaizdais iš sapnų ir keistais pojūčiais, iš melagingų elementų galvoje susikuria potyrio vaizdą, lyg jie būtų jų tikrų prisiminimų ir realaus potyrio dalis. Gali atrodyti, kad metas baigti ateivių pagrobtų tyrimus ir atšvęsti paslapties įminimą. Tačiau mokslininkai neapsiribojo atminties tyrimais. Jie toliau nagrinėjo kitus asmenybės elementus, ir jų tyrimai padeda suprasti klaidingo įsitikinimo fenomeną.

<…>

Ateivių pagrobtųjų asmenybė: įsigilinimas

Mes nustatėme, kad žmonės, linkę į neteisingą įsiminimą, gali būti imlesni dezinformacijai. O kokie kiti asmenybės bruožai? Su ateivių pagrobtais žmonėmis dirbę mokslininkai pasiūlė jiems atlikti daugybę įvairiausių asmenybės testų, siekdami išsiaiškinti, kokie bruožai ryškiausiai pasireiškia neva pergyvenusiems pagrobimą. Buvo išskirti trys bruožai: maginis mąstymas, atvirumas įsitraukimui ir percepcinė aberacija.

Bendrai šie asmenybės bruožai atspindi tikėjimo neįprastais priežasties ir_pasekmės ryšiais laipsnį. Tokie žmonės lengvai panyra į savo vaizdinius ir fantazijas; nesunkiai pasiduoda hipnozei ir tiki, kad kai kurios personos turi ypatingų gebėjimų. Žemiau pateikiamas nedidelis asmenybės vertinimo instrumentų testas. Galite pabandyti jį atlikti. Įvertinkite save prie kiekvieno teiginio, naudodami skalę nuo 0 (absoliučiai man netinka) iki 100 (visiškai tinka). Kuo aukštesnis vidurkis, tuo stipriau pasireiškia nurodyti bruožai.

Vidurkis: ％

Taigi, ką rodo šie tyrimai? Jų rezultatai leidžia manyti, kad egzistuoja įdomus mechanizmas, paleidžiamas tikrovėje (reali miego paralyžiaus patirtis), o paskui, veikiamas miego paralyžiaus sukeliamo streso, kartu su kai kuriais asmenybės bruožais, paverčia sudėtingus išgyvenimus prisiminimais apie ateivių įvykdytą pagrobimą. Ateivių pagrobtųjų tyrimo rezultatai neįtikėtinai svarbūs, nes atskleidžia anksčiau atrodžiusio kaip kliedesiai reiškinio mechanizmą.

Ar šis tyrimas įtikino visus ateivių pagrobtus, kam maži žali žmogeliukai jų miegamuosiuose niekuomet nesilankė? Ne. Žmonės tvirtai laikosi savo suklydimų, ir jiems pakeisti reikia kažko daugiau, nei tyrimu patvirtintas racionalus paaiškinimas. Tačiau tiems, kam suklydimo fenomenas įdomus, šis tyrimas ganėtinai pamokomas.

Ir čia istorija nesibaigia. Dar daugybė tyrėjų nagrinėjo įvairiausius asmenybės bruožus, susijusius su klaidingais įsitikinimais. Tai – kito skyriaus tema.

republic.ru

‘Misbelief: What Makes Rational People Believe Irrational Things’, by Dr. Dan Ariely (Harper, 2023)