„Aš neskaitau naujienų“  (2)

Šiandienos laiškas — apie formulę „Aš neskaitau naujienų“, kuria daugelis žmonių išreiškia savo nuovargį, frustraciją ir demonstratyvų apolitiškumą.


Visi šio ciklo įrašai

  • 2024-05-07 „Aš neskaitau naujienų“  (2)

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Štai kas čia įtartina: dažnai taip kalba žmonės, žinantys tai, kas dedasi pasaulyje. Labai dažnai naujienos, kurių jie „neskaito“, būna tik kai kurios, labai specifinės naujienos. Ir jie neskaito šių naujienų būtent todėl, kad žino, kas vyksta.

„Aš neskaitau naujienų“

Reuters Institute duomenimis, 2023 metais įvairiose pasaulio šalyse naujienų specialiai vengė 36% žmonių. Tai yra istorinis rekordas. Dažniausia respondentų įvardinta priežastis, — nuovargis nuo smurto naujienose.

Pačios medijos dažnai sustiprina šį efektą, stengdamosi pritraukti skaitytojų dėmesį, — pavyzdžiui, piktnaudžiauja gąsdinančiomis antraštėmis.

Dar tyrėjai pažymėjo, kad naudotojai ėmė rečiau dalintis naujienomis socialiniuose tinkluose. Tarkime, JAV ši dalis sumažėjo nuo 27% 2020 metais iki 19% 2023-ais m.

Reuters Institute rusų neapklausė, tačiau akivaizdu, kad ir jie pavargo nuo naujienų. Tai pripažino, pavyzdžiui, „Meduza“ skaitytojai. Rusiškos naujienos — visų pirma, karas su Ukraina, ir frustraciją dėl jos, atrodo, pažymi netgi valstybinės apklausos.

Reaguodamos į visuotinį išsekimą, pačios medijos ima sau taikyti kai kurias terapines funkcijas: įspėja skaitytojus apie sunkų turinį, pasakoja apie pergyvenimo sindromą, liudininko traumą ir antrinį stresą.

[Vokietija] Būtinas rinkinukas! Tik 55€ už akumuliatorinį „Geevorks“ pjūklą ir sekatorių. Labai ribotas kiekis
3305 3

Nuostabiai gera kaina

Greitas ir saugus pristatymas

Puiki kokybė

Ribotas kiekis

Išsamiau

Ir dar vienas įdomus Reuters Institute tyrimo pastebėjimas: naujienų vengimas labiau būdingas poliarizuotoms šalims (pavyzdžiui, JAV). Todėl, kad politiniai ginčai  — ir, atitinkamai, politinės naujienos — dažnai būna agresyvios ir toksiškos.

Kam iš viso domėtis naujienomis?

Kad būtų galima kurti viešąją sferą. Na, teoriškai.

Vokeičių filosofas Jürgenas Habermasas viešąja sfera pavadino aplinką, kurioje visi su visais kalbasi, keičiasi nuomonėmis ir ginčijasi. Europoje ji susiklostė XVIII—XIX a. — iš pradžių kaip kavinės kur nors Londone, Paryžiuje ar Vienoje, kur žmonės susirinkdavo mainytis naujienomis ir jas aptarinėti, o paskui jau ir spaudos pavidalu.

Pasak Habermaso, XX amžiuje viešoji sfera pasikeitė neatpažįstamai — ir ne į gerąją pusę. Žmonių komunikacija virto preke: medijų korporacijos konkuruoja dėl pelno, politinės partijos — dėl eterio laiko televizijoje, blogeriai — už plėtrą soc. tinkluose. Atsirado informacinė nelygybė: žmonėms tiesiog neliko lygaus dalyvavimo viešosiose diskusijose.

Habermasas abejoja, kad viešoji sfera gali dabar egzistuoti iš principo. Vystantis internetui, mūsų tarpusavio kominukacija vis labiau fragmentuojasi, o tokios korporacijos, kaip Google, Facebook ir 𝕏/Twitter algoritmais ir turinio filtrais dirbtinai riboja galimybes aptarinėti politiką. Jie suinteresuoti neerzinti vartotojų, kad jie pasiliktų jų platformoje. Tokiu principu paremta viešoji sfera egzistuoti negali.

 

 

Habermaso kritikai (pavyzdžiai: vienas, du) mano, kad vieninga viešoji sfera neegzistuoja, niekados neegzistavo, egzistuoti negali, o ir nereikia, kad egzistuotų. Jo aprašytoje kavinių-laikraščių viešojoje sferos faktiškai nebuvo atstovaujamos ištisos klasės (valstiečiai, darbininkai) ir, tarkime, moterys. Jie turėjo savo interesus ir savo viešąsias sferas: susirinkimai, profesinės sąjungos, atskiros asociacijos ir taip toliau. Šia prasme mūsų „informaciniai burbulai“ — nelabai ir naujovė.

Ir tai nebūtinai blogai. Viešajai diskusijai be interesų bendrumo būtinas pasitikėjimas. O pasitikėti paprasčiau tai, kurie į tave panašūs.

Štai pavyzdys. Filosofas Olúfẹ́mi O. Táíwò mano, kad stambios medijos laikosi politikos, kad kovai su rasizmu ar homofobija užtenka suteikti balsą „pačiam prispaustajam“. Tačiau tuo pat metu medijos tebekontroliuoja, kaip tą „prispaustojo“ įvaizdį pateikti. Táíwò tvirtina, kad nepakanka tiesiog skirtingus žones padaryti matomais — jiems reikia aikštelių, kuriose jie savarankiškai galėtų svarstyti savo problemas ir drauge ieškot sprendimų.

 

 

Faktiškai tai yra „informacinių burbulų“ apologija — santykinai didelių, bet visgi uždarų žmonių grupių, vienijamų bendra patirtimi ir bendrais interesais. Tokiose grupėse cirkuliuoja ribotas naujienų ir nuomonių rinkinys.

Nesidomėjimas naujienomis — problema?

Tai veikiau problemos simptomas. Ar netgi kelių problemų.

Visų pirma, depolitizacijos, atsitraukimo nuo visuomeninio gyvenimo. Kai nejauti galintis paveikti politinių sprendimų priėmimą, domėjimasis politika tampa panašus į domėjimąsi Čempionų lyga: gali būti tik pasyviu žiūrovu. Kai kam patinka žiūrėti į televizoriaus ekrane pirmyn atgal bėgiojančius 22 milijonierius, o kai kam ne — su realiu gyvenimu tai nesusiję.

Tai visuomet būtent subjektyvus požiūris. Autoritarinė valstybė, korumpuotas elitas, partinė mašina, „mainstreeminė media“ — visada yra kas nors, kas tavęs „negirdi“. Jautiesi atskirtas iš viešosios sferos — ir nebesidomi ja.

 

 

Būtent tokioje būsenoje Rusijos visuomenė buvo 2000-aisiais metais — didžia dalimi dėl sąmoningų valstybės ir propagandos aparato pastangų. Domėjimasis politika veržliai grįžo 2010-aisiais, po „pelkinių protestų“ prieš Dūmos rinkimų falsifikavimą ir Vladimiro Putino* sugrįžimą į prezidento postą. Sociologas Olegas Žuravliovas pažymėjo, kad protestuotojai mėgavosi pačia viešosios diskusijos patirtimi — ir tame buvo šio judėjimo revoliucingumas.

Nors reikšmingų rezultatų protestai nedavė, jie paveikė tai, kad Rusijoje pamažu ėmė formuotis žmonių kasė, kuriai politika tapo gyvenimo būdo dalimi. Svarbiausias šios klasės aktyvas buvo pasitikėjimas — kai kuriomis medijomis ir, kas ypač svarbu, vienas kitu. Galima sakyti, tai buvo informacinis burbulas. O galima, kad tai buvo viešoji sfera.

Šią sferą praktiškai sunaikino iš pradžių „Krymo konsensusas“ (valstybinės propagandos kaitinamas urapatriotizmas), o prasidėjus plataus masto karo veiksmams – karinė cenzūra ir represijos.

„Krymo konsensusas“ — susivienijimas, solidarumo jausmas, Rusijos viešosios nuomonės pasikeitimai, užfiksuoti po Krymo aneksijos 2014 metais ir, daugelio analitikų vertinimu, pasibaigusi 2018 metais. Šiuo periodu išaugo RF prezidento Vladimiro Putino palaikymas ir sustiprėjo Rusijos gyventojų susitelkimas.

Sociologas Maksimas Aliukovas, tyrinėdamas rusų požiūrį į karą, aptiko dėsningumą: netgi valstybine žiniasklaida nepasitikintys ir jos propagandišką prigimtį suprantantys respondentai, neretai vis viena pritaria kariniams veiksmams Ukrainoje. Tai jau nebe viešojoje sferoje vykusios diskusijos suformuluota nuomonė, o lojalumo pasireiškimas. Naujienų galima ir neskaityti.

 

 

Bet yra dar it kita problema, kurios simptomu gali būti nesidomėjimas naujienomis. Jos šaknys ne politiniame režime, o pačių naujienų struktūroje.

Kai kurie mąstytojai graudinasi: gyvename taikingiausioje ir geriausioje epochoje per visą žmonijos istoriją; nuo karų, smurtinių nusikaltimų ir stichinių nelaimių žūvančiųjų dalis dabar yra mažiausia. Tačiau medija taip susitelkusi būtent į tai, kad žmonėms susidaro įspūdis, jog viskas lekia pražūtin. Iš čia frustracija ir noras nusišalinti — nustoti skaityti naujienas.

Medijos varžosi dėl žmonių dėmesio — o dėmesį visų pirma pritraukia konfliktai. Knyga ar filmas apie tai, kaip visiems viskas gerai ir visi su visais sutaria, paprasčiausiai neįdomūs. Visos įvairiausių žiniasklaidos priemonių pastangos pateikti tik geras naujienas žlugdavo. Kad ir kaip auditorija tvirtintų, kad jai tokių naujienų trūksta, kai jos pateikiamos, ji jų neskaito, nežiūri ir neklauso.

 

 

Užtat toji pati auditorija nemenkstančiai entuziastingai skaito, žiūri ir klauso netgi apie dirbtinius ar akivaizdžiai sufabrikuotus konfliktus, įskaitant realybės šou ir sportą. Ir rinkimai demokratiškose šalyse vis labiau panašėja į realybės šou ar futbolo rungtynes: kai yra konfliktas — yra dramaturgija, o kai yra dramaturgija, auditorijai įdomu.

Netikėtas atradimas, kurį padarėme, rengdami šį laišką

2012 metais Warrenas Buffettas nusprendė investuoti į laikraščius — ir įsigijo 28 dienraščius už 344 milijonus dolerių. Nustebusiems akcininkams (laikraščiai jau tuomet išgyveno ne pačius geriausius laikus) savo sprendimą jis paaiškino maždaug taip: naujienų paklausa išliks visuomet, nes „tai yra tai, ko žmonės dar nežino, ką jiems reikia žinoti“.

Buffetto įsigyti aktyvai visgi pasirodė esantys nuostolingi ir vėliau buvo parduoti, tačiau pati frazė lig šiol lieka vienu ir geriausių naujienų apibrėžimų.


* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.




Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(4)
(1)
(3)

Komentarai (2)

Susijusios žymos: