„Nuplėšė lytinius organus, sukandžiojo visą kūną, suplėšė mėsą ir... suėdė!“ Atskleidė iki šiol neįtartą tamsiąją šimpanzių pusę  ()

Karas ir smurtas dažnai gali atrodyti kaip unikalūs žmogiški veiksmai, kurie egzistavo didžiąją dalį mūsų istorijos. Tačiau ar kiti gyvūnai kariauja? Knygoje „The Beast Within: Human as Animals“ (2024 m.) mokslininkė Jessica Serra nagrinėja tamsiąją šimpanzių (Pan troglodytes) elgsenos pusę – kad įrodytų, jog mūsų artimiausi gyvi giminaičiai taip pat nevengia kariauti.


Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.
© mwangi gatheca (Unsplash License) | https://unsplash.com/photos/opened-mouth-chimpanzee-hvvNY6b8pE0

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Tarp nežmoginių žinduolių priešiškumas tarp konkuruojančių grupių yra gana plačiai paplitęs, tačiau jis retai baigiasi mirtimi. Dažnai vykstančios kovos tarp patinų dažniausiai apsiriboja bauginimu. Tačiau yra viena išimtis: mūsų artimiausi pusbroliai šimpanzės, rašo J. Serra. Jos teigimu, etologiniai tyrimai parodė, kad gyvūnai geba sudaryti sudėtingas politines sąjungas. Anglų primatologė Jane Goodall praeitame amžiuje padarė svarbų atradimą – atskleidė iki šiol neįtartą tamsiąją šimpanzių pusę.

1974 m. J. Goodall, tyrinėdama šimpanzių kolonijų elgesį Gombėje (Tanzanija), pastebėjo, kad vienoje iš bendruomenių dvi grupės socialiai susiskaldė. Pirmąją grupę, pavadintą Kasakelos bendruomene – nes ji gyveno šiaurinėje Kasakelos parko dalyje – sudarė aštuoni suaugę patinai ir dvylika suaugusių patelių bei jų jaunikliai. Antrąją grupę, vadinamą Kahamos bendruomene, sudarė šeši suaugę vyrai, vienas paauglys ir trys suaugusios patelės.

Karo veiksmai prasidėjo žiaurumais: Kasakelos grupės vyras nužudė Kahamos grupės vyrą Godi. Kasakelai terorizavo Kahamos grupę dar ketverius metus, per šį laiką buvo nužudyti dar šeši patinai. Dvi Kahamos patelės dingo, o tris sumušė smurtaujančių patinų gauja.

[Vokietija] Daugiafunkcės net 2500W galios mini staklės! Fantastiškas daiktas DIY projektams ir remonto darbams. Pjauna medį, plyteles, plastiką ir kt.
2246 1

Mažiausia kaina

Iš Vokietijos greitas ir saugus pristatymas

Sutvarkyti visi mokesčiai

Labai geras prietaisas mėgstantiems meistrauti, DIY projektams, atliekant remonto darbus ir kt.

Išsamiau

Pasibaigus šiam „ketverių metų karui“, Kasakelos bendruomenė perėmė Kahamos teritoriją. Tačiau tai buvo trumpalaikė „sėkmė“, nes netoliese gyvenusi kita šimpanzių bendruomenė sugebėjo išgąsdinti Kasakelas.

Savo prisiminimus apie šį karą J. Goodall papasakojo memuaruose „Through a Window: My Thirty Years with the Chimpanzees of Gombe“: „kelerius metus stengiausi susitaikyti su naujomis žiniomis. Dažnai, kai pabusdavau naktimis, mintyse iškildavo siaubingi vaizdai: Šėtonas [viena iš beždžionių], laiko saują po Snifo smakru, renka ir geria kraują, tekantį iš didelės žaizdos. Senasis Rodolfas, paprastai toks geras, stovi stačias ir meta dviejų kilogramų akmenį į kniūbsčią Godi. Jomeo plėšia odos gabalą nuo Dé šlaunies. Figanas, vėl ir vėl puolantis bei daužantis drebantį Goliatą – vieną iš savo vaikystės herojų“.

Jane Goodall nėra vienintelė, kurią persekioja kruvini šimpanzių grupių žmogžudysčių vaizdai. Amerikiečių tyrėjai pranešė apie panašias smurto scenas tarp šimpanzių Kibalės nacionaliniame parke Ugandoje. Šių primatų įnirtingas kovas pakurstė suaugusių patinų koalicijos, kurių vienintelis tikslas buvo išplėsti savo teritoriją.

 

Ar šie primatai iš tiesų „kariauja“? Jei karą apibrėšime kaip mirtiną smurtą prieš kitos grupės narius – atsakymas akivaizdus. Šimpanzės, kaip ir žmonės, gali kariauti. Prieš prasidedant kovoms Kibalės nacionaliniame parke, patinai sistemingai patruliuodavo. Lavonų radimo vietos patvirtina teritorijos svarbą kaip motyvaciją kovoti: šios šimpanzės žuvo geidžiamoje kaimyninėje teritorijoje, teigia J. Serra. Šiems karams būdingas net kūdikių žudymas tarp konkuruojančių gaujų.

Apie tris tokius išpuolius Ohajo ir Mičigano universitetų (JAV) antropologai pranešė žurnale „International Journal of Primatology“. Tyrėjai pasakojo, kaip skirtingais atvejais patruliuodami Ngogo šimpanzių bendruomenės paaugliai ir suaugę patinai užpuolė konkuruojančios gaujos vaikus, juos nužudė, o vieną net suėdė.

 

Nors tarp mūsų ir šimpanzių kariavimo būdų esama kultūrinių skirtumų, kai kurie panašumai yra stulbinantys. Ir žmonės, ir šimpanzės užtikrina, kad nužudymus galėtų įvykdyti keli asmenys be didesnio pavojaus užpuolikams – ir tiek mes, tiek jos turi tokių žudymo motyvų (teritorijos užėmimas, hierarchinė padėtis, prieiga prie išteklių ir t. t.). Tiesą sakant, kai kurie tyrėjai dabar naudoja „šimpanzių modelį“, kad paaiškintų karo atsiradimą žmonėse.

Tačiau šimpanzių agresija pasireiškia ne tik susidūrus su konkuruojančia bendruomene. Amerikiečių antropologijos profesorė Jill Pruetz ir jos komanda iš Ajovos valstybinio universiteto pasakoja, kaip 2013 m. keli patinai Fongoli vietovėje Senegale nužudė savo grupės narį. Nors tyrėjai nematė žudynių, kurios vyko nakties tamsoje, tačiau girdėjo kraują stingdančius šauksmus. Ryte jie aptiko Foudouko – 17-mečio buvusio vyriausiojo patino, iš kurio 2007 m. jaunų šimpanzių gauja atėmė vado statusą – lavoną.

 

Pasmerktas tremčiai ir izoliacijai, atstumtasis nuolat bandė grįžti į grupę, bandė pademonstruoti save kaip dominuojantį – o tai nepatiko naujiesiems alfa patinams. Tyrėjų grupė spėja, kad jei jo bandymas grįžti būtų buvęs nuolankesnis, rezultatas tikriausiai nebūtų buvęs lemtingas.

J. Serra teigia, kad šie užfiksuoti mirtini šimpanzių išpuoliai – reti, bet neįtikėtinai žiaurūs – yra susiję ne su žmonių buvimu šalia beždžionių bendruomenių (kaip manė kai kurie mokslininkai), o su hierarchine įtampa grupėje ir tikriausiai su intensyvia konkurencija dėl patelių.

Tačiau mokslininkus labiausiai trikdo tai, kaip gauja elgėsi su Foudouko kūnu kitą dieną po jo mirties. Greičiausiai norėdama įsitikinti, kad nebeturi ko bijoti, žudikų gauja valkiojo kūną žeme, kelis kartus jį apčiupinėjo, nuplėšė lytinius organus, sukandžiojo visą kūną, suplėšė mėsą ir... suėdė!

Taigi, tos pačios rūšis individų žudymas ir žiaurumas nėra būdingi tik H. sapiens. O likusių gyvūnų pasaulis vis dar nepabaigia mūsų stebinti, rašo J. Serra. Ir toli gražu ne visada maloniai.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
(5)
(1)
(4)

Komentarai ()