„Nėra amžinas.“ Koks yra medaus galiojimo laikas. Ar jis gali sugesti? ()
Pasak mokslininkų, medus turi neįtikėtinai ilgą galiojimo laiką. Bet net ir jis negali būti išsaugotas amžinai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Medus yra pagrindinis produktas, kurio galima rasti beveik kiekvienuose namuose. Jis taip pat turi ilgą galiojimo laiką, todėl jį saugu valgyti labai ilgą laiką. Tačiau net ir šis produktas turi ribą, rašo „Live Science“.
Mokslininkai paaiškino, kodėl medus gali būti laikomas taip ilgai ir negenda: panašu, kad jo neįtikėtinai ilgą galiojimo laiką lemia jame esančių cheminių medžiagų savybės. Specialistai pastebi, kad šiandien pasaulyje žinoma mažiausiai 300 medaus rūšių, kurias gamina daugiau nei 20 000 bičių rūšių.
Medaus sudėtis iš tikrųjų priklauso nuo jį gaminančių bičių rūšies. Surinkusios iš gėlių nektarą, bitės jį paverčia labai koncentruotu paprastu cukrumi. Daugumą šio produkto iš tikrųjų sudaro cukrus, tačiau jame taip pat yra daugiau nei tuzinas kitų medžiagų, pavyzdžiui:
- fermentai;
- mineralai;
- vitaminai;
- organinės rūgštys;
- flavonoidai ir fenolio junginiai.
|
Įdomu tai, kad dėl daugybės cheminių medžiagų, kurios išsiskiria bitėms gaminant medų, šis produktas tiesiogine prasme netinkamas mikrobams išgyventi. Dėl didelio cukraus kiekio meduje jis yra higroskopiškas – jis gali sugerti drėgmę iš aplinkos, taip pat sugerti vandenį iš aplinkinių mikrobų ląstelių. Tuo pačiu metu pačiame meduje yra mažai vandens, kuriame galėtų klestėti mikrobai.
Gėlių nektarą pavertusios paprastu cukrumi, bitės jį perduoda kitoms avilyje esančioms bitėms. Kai nektaras yra bičių skrandžiuose, gliukozės oksidazė skaido gliukozę ir paverčia ją gliukono rūgštimi ir vandenilio peroksidu. Toliau bitės suvirškintą nektarą deda į korius, kuriuose vanduo lėtai išgaruoja, dėl to nektaras tampa klampus.
Gliukono rūgšties, taip pat acto, skruzdžių ir citrinos rūgščių buvimas padaro medų rūgštesnį nei kava. Šis pH diapazonas yra žemesnis, nei gali toleruoti dauguma mikrobų, o meduje esantis vandenilio peroksidas neleidžia bakterijoms sudaryti gleivingą tinklą, vadinamą bioplėvele. Visos šios cheminės medžiagos neleidžia mikrobams suskaidyti medaus.
Tačiau nepaisant to, kad dėl visų šių savybių medus yra saugus vartoti ilgą laiką, produktas laikui bėgant keičiasi. Medaus komponentai keičiasi kristalizacijos, fermentacijos, oksidacijos ir šilumos poveikio metu.
Jie taip pat priklauso nuo medaus rūšies, spalvos, taip pat nuo šaltinio ir regiono, kuriame jis buvo surinktas. Ekspertai taip pat nustatė, kad kai kurie iš šių pokyčių taip pat turi įtakos medaus savybėms, įskaitant produkto išvaizdą.
Ankstesni tyrimai parodė, kad medaus savybės geriausiai išsaugomos, kai jis laikomas maždaug 24 laipsnių Celsijaus temperatūroje arba arti kambario temperatūros.
Ekspertai taip pat nustatė, kad pakuotė taip pat gali turėti įtakos medaus galiojimo laikui. Pavyzdžiui, šviežias ir nepasterizuotas medus su nepažeistais fermentais ir kitais naudingais junginiais gali išsilaikyti „amžinai“, jei laikomas sandariame inde.
Tuo pačiu metu pasterizuotas medus gali būti laikomas keletą metų, tačiau dėl to, kad jame trūksta kai kurių fermentų ir antimikrobinių junginių, jis gali sugesti, jei nebus laikomas tinkamomis sąlygomis.
