Įprasta manyti, kad žvaigždės – net ir neįprastosios rudosios nykštukės – būna nežemiškai karštos. Tačiau tradicinį žvaigždės vaizdinį gerokai pakoreguoti gali... tik ką atrasta kambario temperatūros rudoji nykštukė.

Rudosios nykštukės (angl. k. – „brown dwarfs“), kaip ir įprastos žvaigždės, susiformuoja iš sutankėjimų tarpžvaigždinių dujų ūkuose. Tačiau šio tipo žvaigždės nėra tokios masyvios, kad jose vyktų branduolinės reakcijos. Todėl rudosios nykštukės trumpai švyti blausia rausva šviesa, o po to ima blykšti. Tiesa, visos iki šiol žinotos rudosios nykštukės yra pakankamai karštos, jog per daug prisiartinęs bet koks kosminis keleivis suskrustų it skrebutis.

Pensilvanijos valstijos universiteto astronomui Kevinui Lamanui (Kevin Luhman) su kolegomis NASA infraraudonųjų spindulių teleskopu „Spitzer“ pavyko aptikti neregėtą egzempliorių – rudąją nykštukę, kurios temperatūra siekia vos +30ºC (Astrophysical Journal Letters, DOI: 10.1088/2041-8205/730/1/L9).

Vėsioji žvaigždė nuo Žemės nutolusi 63 šviesmečius ir skrieja aplink baltąją nykštukę. Kambario temperatūros žvaigždė sveria septyniskart daugiau už masyviausią Saulės sistemos planetą Jupiterį – tokios masės lyg ir pakaktų šį dangaus kūną priskirti dujinių planetų-supermilžinių kategorijai. Tačiau įprastai planetos susiformuoja iš naujas žvaigždes gaubiančio protoplanetinio dulkių ir dujų disko. O tyrėjai teigia, kad aptiktasis dangaus objektas, pavadinimu WD 0806-661 B, nuo savosios žvaigždės nutolęs pernelyg toli – 2500 kartų toliau nei Žemė nuo Saulės. Tad planetų kategorijai šis dangaus kūnas nepriskirtinas.

Atrastos rudosios nykštukės paviršiaus temperatūra gerokai pranoksta Jupiterio paviršiaus temperatūrą, kuri siekia -149ºC, tačiau kur kas vėsesnė už vėsiausią iki šiol žinotą rudąją nykštukę, kurios temperatūra siekia +100ºC. Tikėtina, jog WD 0806-661 B gali tapti trūkstama grandimi teorijoje, aiškinančioje kaip temperatūra apsprendžia Jupiterio dydžio objektų atmosferą ir spektrinius ypatumus.

Komentarai (4)