Planetą išgelbės senųjų medžių klonai?

smagu butu turet tokia senu medziu giraite kaip kad istorijoj minima kad vos ne dinozaurai tarp medziu skraidydavo ir slepdavosi

Turiu užslėptą svajonę aplankyti būtent sekvojų miškus. Galbūt tai ir pasirodys keista, bet esu pakerėtas šių medžių. Ta jų didybė, jų grožis ir amžinybė mane tiesiog žavi. Pasirinkčiau "alpinizmą" į sekvojas, nei kokio garsaus didmiesčio aplankymą. Kas gali būti gražiau už medį, pagal kurį tu esi tik mažas vabalėlis. Tai ne koks namas sukurtas žmogaus rankomis. Tai gyvas organizmas atsiradęs praktiškai iš niekur. Tokia jau ta mano svajonė. Kas žino, gal kada nors man pavyks tai padaryti ? Tačiau jaučiu silpnybę ne tik šiems medžiams. Esu "pasigavęs" šiokią tokią ligą. Pavadinsiu ją bonsai liga. Tiems, kas nelabai nuotuokia kas tai, siūlyčiau pasižiūrėti čia: http://www.bonsai.lt/. Kiekvieną kart išėjęs į mišką apžiūrinėju medžius ir medelius. Ieškau egzempliorių, kurie galėtų tapti mano kolekcijos dalimi. Labai džiaugiuosi kai yra vykdomi tokie projektai. Ta medį, kurį pasodinsiu aš, augins ir mano vaikai. Pats tokio palikimo negavau, tačiau mano vaikai tikrai gaus.

Man tai suprantama. Pinigai. Kam vežti iš užjūrio egzotišką medieną, kai gali savo kieme užaugint. Muskietininx, esu pasodinęs vaikystėj medelį. Už tai dėkingas tėvukui. Tikrai smagu kiekvieną kart jį matyti.

Aš prisiminiau, kad taip pat turiu pasodinęs pušį, kai buvau dar labai mažas. Gaila, bet ji auga gan netinkamoje vietoje, todėl greitai teks ją nukirsti. Sodinau ne su tėvuku, bet viską pamenu labai gerai. Tada medis tampa toks artimas, lyg koks brolis. Iš pradžių tai mažasis broliukas, nes tu jį pranoksti ūgiu. Bet pamažu tas brolis auga ir auga. Galiausiai tave palieka ant žemės, o tau tenka jį stebėti iš apačios. Bet tai labai geras jausmas. Pajusti laimę tada nėra sunku, juk mažas ūgliukas kuriam praktiškai tu įkvėpiai gyvybę dabar atrodo toks galingas ir neįveikiamas. Bet būtent apie tai aš ir šneku. Tai labai graži tradicija. Pasodinus medį su šešerių- setynerių metų vaiku jis prisimintų patį sodinimo momentą ir tą dieną galbūt net visą savo gyvenimą. O tas paprastas medis laikui bėgant formuotų ir vaiko vertybes.

Na, situacija kaip ir aiški, D. Milarchas išreiškė susirūpinimą, kad Airijos ąžuolai gali išnykt, dėl populiarėjančių Kalifornijos pušų ir kiparisų. Juk pats rašei, kad ąžuolas ilgai auga. O jei jis dar ir vietą užima... Viskas dabar gi remiasi į pinigus.

Na pasodinus ąžuolų girią, tai jų mediena pasinaudoti sugebės geriausiu atveju tik anūkai. Todėl niekam tokia mediena tampa neaktuali.

Tai taip išeina, kad ir gero vyno darymas, kurį galės gerti tik vaikai, yra nieko vertas užsiėmimas, nes pačiam neteks ragauti

Tik tam tikra prasme. Bet įvertink ir tai, kad prigaminęs daug gero vyno ir jį palikęs brandinimui, galėsi ragauti tą vyną, kurį tau paliko tavo seneliai. Taip išlaikysi tą nuolatinę vyno tėkmę. Kažką vartodamas, turi ir pats duoti. Su miškais lygiai tas pats. Jei nori kirsti miškus, tai turi ir juos sodinti. Tu kerti senelių pasodintus miškus, o tavo vaikai kirs tavuosius. Mąstyti reiktų taip. Būsi patenkintas ir pats, nes paragausi protėvių vyno, bus patenkinti ir tavo vaikai, nes jie ragaus tavo vyną.

Tik maža dalis žmonių išgeriamo alkoholio yra 50 metų ar ilgiau išlaikomi vynai ar konjakai. Lygiai taip pat ir su mediena. Yra tam tikras poreikis brangios medienos, bet daugumoje naudojama pigiausia mediena, ar net išvis jos pakaitalai.