Ištisą kovą klaidžiojome po egzotiškiausius Visatos kampelius, būsenas ir objektus, mėgindami išsiaiškinti, kuris iš jų yra karščiausias, šalčiausias, šviesiausias, blausiausias, tankiausias ir t. t. Kai kurios paieškos buvo itin konkrečios ir apčiuopiamos, kitos – abstraktesnės, reliatyvesnės. Tai – natūralu. Juk ir Visatoje yra ne tik neįsivaizduojamai šviesių, bet ir labai blausių, ne tik pragariškai karštų, bet ir nemažiau pragariškai šaltų struktūrų. Jūsų dėmesiui, paskutinioji ciklo „Aštuoni Visatos kraštutinumai“ dalis. Ji bus truputį kitokia nei likusios: nebandysime išrinkti, kuris objektas Visatoje yra didžiausias – apsiribosime didžiausių nominacijomis skirtingų dangaus kūnų kategorijose. Todėl ir pavadinime šįkart – ne vienaskaita :)

Saulės sistemoje dydžio prasme dominuojanti planeta, be abejo, yra Jupiteris. Kaip ir daugelis tokio dydžio planetų, tai yra dujinis milžinas, sudarytas daugiausiai iš vandenilio ir helio. „Dujiškiausia“ iš visų žinomų planetų-dujinių milžinių yra dangaus kūnas, pavadinimu TrES-4b. Objektas buvo atrastas 2006 m., besisukąs aplink itin šviesią žvaigždę, nuo Žemės esančią už 1,5 tūkst. šviesmečių. TrES-4b skersmuo už Jupiterio skersmenį didesnis maždaug 1,8 karto.

Gali pasirodyti šiek tiek netikėta, tačiau TrES-4b yra labai lengva dujinė milžinė – jos masė sudaro tik 88 proc. Jupiterio masės, o kubinis centimetras planetos medžiagos sveria mažiau, nei svertų toks pat kiekis kamščiamedžio – maždaug 0,2 gramo. Kaip tokia milžiniška planeta gali būti tokia „puri“, tebėra paslaptis.

Vos prieš keletą savaičių šis dangaus kūnas buvo didžiausia tiksliai įvertinta žmonijai žinoma planeta. Tačiau pastarųjų stebėjimų metu buvo aptikta dar didesnė planeta. Tai WASP-17b, kurios skersmuo už Jupiterio didesnis beveik du sykius. Egzoplaneta nuo Žemės nutolusi per tūkstantį šviesmečių. Įdomu yra tai, kad WASP-17b už savo pirmtakę rekordininkę yra ne tik didesnė, bet ir lengvesnė – prilygsta vos pusei Jupiterio masės.

Pagal standartinį galaktikų formavimosi modelį, didžiausios iš galaktikų yra eliptiniai monstrai, susiformavę susidūrus daugeliui smulkesnių galaktikų. Didžiausias žinomas egzempliorius yra lęšio pavidalo galaktika IC 1101, esanti už milijardo šviesmečių, Abell 2029 galaktikų spiečiaus centre. Galaktikos rekordininkės skersmuo – šeši milijonai šviesmečių, taigi už mūsiškį Paukščių Taką IC 1101 yra didesnė tūkstančius kartų.

Tarp galaktikų plyti neaprėpiamos tuštumos (tuštumos, žinoma, sąlyginai), kurias, vardan susikalbėjimo ir geresnio supratimo, liaudiškai būtų galima pavadinti „tarpais“ tarp Visatos objektų. Galaktikos yra įsisiautusios į išties nesuvokiamo dydžio tamsių tuštumų patalus, kurie Visatoje driekiasi šimtus milijonų šviesmečių. Didžiausia tokia tarpgalaktinė tuštuma (grubiai vertinant, besidriekianti maždaug milijardą šviesmečių) buvo atrasta 2007 m. Vienas iš paradoksalių spėjimų apie šio objekto kilmę – tai yra kadaise įvykusio susidūrimo tarp mūsiškės Visatos ir kitos visatos liekana.

Galų gale – didžiausia žvaigždė. Tai – Didžiojo Šuns VY (VY Canis Majoris), nuo Žemės esanti už 5 tūkst. šviesmečių. Sunku patikėti, tačiau informacijos šaltinyje nurodoma, už mūsiškę Saulę ji didesnė beveik aštuonis milijardus kartų, o jos skersmuo – daugiau kaip trys milijardai kilometrų (Saulės skersmuo - 1 392 530 km). Jei mėgintumėte tokią žvaigždę vieną vienintelį sykį apskristi lėktuvu, kurio greitis – 900 km/h, kelionei prireiktų... 1100 metų. Ši ir dar keletas tokio kalibro žvaigždžių priskirtinos raudonųjų hipergigančių klasei, kuri yra labai negausi.

Ir pabaigai, šiame rašinių cikle taip pat dar neregėtas elementas – pora vaizdo siužetų. Tiesa, pavadinti juos neregėtais būtų tikriausiai neatleistina – esu tikras, kad panašaus siužeto filmuką daugelis esate matę gal ir ne sykį. Vis tik įspūdis kaskart – neblėstantis.

Anksčiau publikuotos ciklo „Aštuoni Visatos kraštutinumai“ dalys:

Komentarai (8)