Vasaris – paskutinis žiemos mėnuo. Atrodytų, jau tuoj pavasariu pakvips, tačiau dažnai šį mėnesį žiema dar parodo savo nagus. Juolab, kad ir giedrų naktų vasarį paprastai būna kiek daugiau nei žiemos pirmoje pusėje. Tad nieko stebėtino, jei temperatūra giedrą naktį nukrinta žemiau -20°C. Svarbiausia – nepamiršti tinkamai apsirengti, ir grožėtis naktiniu dangumi bus galima nerizikuojant sveikata.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Vos tik pradėjus temti, vakaruose pasirodo Jupiteris. Tačiau jis jau irgi leidžiasi, ir dar gerokai iki vidurnakčio pasislepia už horizonto. Kita vertus, greit po jo laidos teka Saturnas, kurio stebėjimo sąlygos vis gerėja. Saturnas matysis iki pat aušros, o rytais prie jo prisijungs ir Venera, kuri, švintant dangui, brauks pietryčių horizontą.
Ryškiausia vakaro pažiba šį mėnesį vis dar tebebus Jupiteris, kuris bus ryškiausias matomas šviesulys (nesant Mėnuliui). Planetų karalius beveik visą mėnesį praleis Žuvų žvaigždyne, bet likus kelioms dienoms iki kalendorinio pavasario, laikinai apsistos Banginio žvaigždyno pakraštyje. Planetos stebėjimo laikas vis trumpėja: mėnesio pradžioje Jupiteris leidžiasi prieš dešimtą vakaro, o pabaigoje – dar pusantros valandos anksčiau. Todėl Jupiterio stebėjimais geriausia užsiimti kuo anksčiau – tiek mėnesio, tiek vakaro eigoje. Laimė, Jupiteris yra pakankamai ryškus, jog puikiai matytųsi dar visiškai nesutemus, o tada jis dar bus pakankamai aukštai virš horizonto, jog teleskopu būtų galima įžiūrėti detales atmosferoje. Įdomiausia, turbūt, bus “tikrinti” pietinę ekvatorinę juostą, kuri pernai buvo „prapuolusi”, bet metų pabaigoje atsirado šiokių tokių jos sugrįžimo ženklų. Kas žino, gal dar iki planetai paskęstant vakaro žaroje, pavyks pamatyti abi juostas?
Nors Jupiterio diske lengviausia iš visų planetų įžiūrėti detales, bendrą įspūdį dar labiau sustiprina bet kokiu teleskopu (ir netgi žiūronais) matomi 4 didžiausi jo palydovai. Visi jie – didesni už Žemės Mėnulį, o Ganimedas netgi šiek tiek didesnis ir už Merkurijų. Jei jie nebūtų taip arti Jupiterio, nesunkiai matytųsi ir plika akimi. Kaskart, nukreipus į Jupiterį teleskopą, palydovai būna išsirikiavę vis kitaip, dažniausiai būna matomi visi keturi, o kartais vienas ar du pasislepia anapus (arba užsimaskuoja šiapus) Jupiterio disko. Visai įdomus vaizdas bus vasario 15 d. vakare: 18h20m, Ganimedui baigus tranzitą Jupiterio disku, bus galima matyti visus 4 palydovus vienoje planetos pusėje, o dar po gero pusvalandžio bus galima pamatyti Jupiterio atmosferoje slenkantį juodą tašką – tai bus to paties Ganimedo metamas šešėlis.
Visą mėnesį tik kelių laipsnių atstumu į vakarus nuo Jupiterio bus galima susirasti ir kitą dujinę planetą – Uraną. Vasario pradžioje tarp planetų bus 4°, tačiau tarpas vis didės, mat Jupiteris dangaus sferoje keliauja greičiau, o Uranas tepasislinks vos “per sprindį”, taigi mėnesio pabaigoje juos skirs jau dvigubai didesnis 8° atstumas. Žiūronais rasti Urano vietą, naudojantis Jupiteriu kaip orientyru, bus vienas juokas, tačiau gali kilti keblumų atskiriant jį nuo aplinkinių žvaigždžių. Planetą išduos melsvai žalsvas atspalvis, o jeigu jo įžiūrėti nepavyks, galima tiesiog įsidėmėti šviesulių pozicijas (dar geriau – nusipiešti ant lapo) ir vėl užmesti akį, praėjus kelioms dienoms. Tas šviesulys, kuris bus pajudėjęs į rytus kitų atžvilgiu, ir bus Uranas. Žinoma, dabar identifikaciją galima atlikti ir daug paprasčiau, tiesiog pasinaudojant viena iš daugybės planetariumo tipo programų kompiuteryje.
Abiems minėtoms planetoms nusileidus, teks palaukti apie valandą, kol patekės kita – ir tai bus ne kas kitas, o žieduotasis Saturnas. Žinoma, reiks dar maždaug valandos, kol jis pradės kristi į akis. Kaip jau įprasta, Saturnas visą mėnesį praleis Mergelės žvaigždyno viduryje, ryškumu lenkdamas visas šio žvaigždyno žvaigždes, įskaitant ir pačią ryškiausią – Spiką.
Nors daugiausia detalių teleskopu galima išvysti Jupiteryje, Saturno teleskopinis vaizdas, beveik be abejonių, yra pats įspūdingiausias. Žinoma, taip yra dėl jo unikalių žiedų. Visos Saulės sistemos planetos-milžinės turi žiedus, bet vienintelio Saturno žiedus galime stebėti mėgėjiškais teleskopais. Nors kiekvienas yra juos matęs nuotraukose, pažiūrėjus pro teleskopą “gyvai”, įspūdis dažniausiai lieka neišdildomas. Ir dabar kaip tik po poros metų pertraukos, kai žiedai buvo atsisukę į mus praktiškai briauna, jie vėl pradeda atsiskleisti visu savo gražumu, gerai perteikdami trimatį Saturno vaizdą.
Erdvinis įspūdis dar geriau pajuntamas dėl Saturno metamo šešėlio ant žiedų; tiesa, šešėlis dabar nebus labai gerai matomas, kadangi, artėjant opozicijai, jis slepiasi priešingoje nuo mūsų planetos pusėje. Žiedai vasarį bus pasvirę 10° kampu, todėl, planetai pakilus aukščiau, neturėtų kilti daug vargo įžiūrint Kasinio plyšį (priešingai nei kai kurie galvoja, Kasinio plyšys nėra tarpas tarp žiedų ir planetos, tai yra plyšys, matomas pačiuose žieduose). Jei Kasinio plyšys matysis “pernelyg” lengvai, yra dar vienas, Enkės plyšys, kurį pamatyti yra žymiai sunkiau.
Tai dar ne viskas – pro mėgėjiškus teleskopus galima pamatyti ir keletą Saturno palydovų. Nors jie kur kas silpniau matomi už Jupiterio (vienintelis Titanas yra pakankamai ryškus, kad iškart atkreiptų dėmesį), tačiau jų galima pamatyti daugiau: pro 20 cm teleskopą galima pamatyti bent šešis. Neretai pasitaiko visai įdomių konfigūracijų, štai naktį į vasario 11 visi matomi palydovai, įskaitant ir toliau esantį Japetą, bus rytinėje Saturno pusėje, o visai prie pat Tetijos, kuri bus arčiausiai žiedų, bus ir sunkiai pagaunamas Enceladas. Ar pavyks jį įžiūrėti? Panašiai bus ir naktį į vasario 28-ąją, tik Enceladas jau bus kitoje pusėje, o Dionė, Tetija ir Rėja sudarys gražų lygiašonį trikampį.
Grįžtant prie paties Saturno, jo diskas nėra visiškai blankus: jame galima įžiūrėti vieną kitą juostą, tik kontrasto skirtumai nėra dideli, todėl detalės įžiūrimos kur kas sunkiau, nei Jupiterio. Tačiau dabar yra papildoma motyvacija stebėti Saturno diską, mat neseniai jame atsirado nauja balta dėmė, kuri jau ištįso daugiau nei per pusę disko ir matoma kaip šviesus brūkšnys. Palankiausios sąlygos šiam dariniui stebėti bus naktimis į vasario 3, 7, 11 ir t.t. – kas ketvirtą naktį.
Iki pat ryto Saturnas bus vienintelė matoma planeta, kol apie šeštą valandą pagaliau patekės pats ryškiausias šviesulys, neskaitant Saulės ir Mėnulio – tai Venera. Tiesa, Venera šį mėnesį nespės pakilti aukščiau virš horizonto prieš saulėtekį, mat, būdama Šaulio žvaigždyne, tiesiog brauks medžių viršūnes. Vis tik ją pamatyti nebus jokių problemų, kadangi, būdama –4 ryškio, Aušrinė tiesiog žėrės. Jei vasario 16-os ryte bus giedra, visai verta bus atsikelti, nepaisant išeiginės dienos, mat Venera bus visai šalia žvaigždės Šaulio Ksi2. Taigi, žiūrint pro teleskopą, atrodys, kad Venera laikinai “įsigijo” palydovą. Apskritai Veneros teleskopinis vaizdas mėnesio eigoje keisis neypatingai, mat ji jau gerokai nutolo nuo Žemės. Visą mėnesį jos diskas bus panašaus kampinio dydžio, kaip ir Saturno diskas ir panėšės į dylančią Mėnulio pilnatį. Ir kuo toliau, tuo lėčiau Veneros fazė keisis, ir tuo ji mažiau atrodys įspūdingai. Tačiau žiūrint plika akimi įspūdis visada išlieka didelis. Ypač gražus vaizdas, jei šalia Veneros būna Mėnulis – kaip tik mėnesio pabaigoje rytais matysis delčios pjautuvas, o kovo 1-osios ryte Mėnulis su Venera patekės praktiškai kartu, tarp jų bus vos 1°.
Vasario 10 vakare bus palankios sąlygos Mėnulyje stebėti įdomų šviesos ir šešėlių žaismą, kai kelias valandas disko viduryje prie terminatoriaus (ribos tarp dieninės ir naktinės Mėnulio dalies) šalia vienas kito esančių kraterių keteros atrodys kaip X raidė. Šis reiškinys taip ir vadinamas – Mėnulio X. Geriausias laikas jo stebėjimui bus ~16-17h. Na, o kitą vakarą Mėnulis, jau įžengęs į priešpilnio fazę, bus matomas visai netoli labiausiai žinomo padrikojo žvaigždžių spiečiaus – Sietyno.
Likusios trys planetos – Marsas, Neptūnas ir Merkurijus – šį mėnesį bus nematomos.
Kometų fronte – šį kartą nieko naujo. Labai norint bus galima teleskopu susirasti praėjusį rudenį džiuginusią Hartlio kometą, tačiau ji jau bus 11-12 ryškio, taigi, net prie gero dangaus vos įžiūrima su vidutiniu mėgėjišku teleskopu. Jei ją įžiūrėti pavyks, galima bus laikyti tai atsisveikinimu iki kol ši kometa vėl sugrįš po 12 metų.
Vasarį taip pat nėra ir jokių bent kiek aktyvesnių meteorų srautų, taigi, beliks tik atsitiktiniai (sporadiniai) meteorai, nepriklausantys jokiems srautams. Jei pasiseks, net ir šių atsitiktinių galima išvysti kelis per valandą, o jei išties lydės sėkmė, dangų perskros ir vienas kitas bolidas, paliksiantis paskui save pėdsaką, kuris kartais būna matomas dar kelias minutes.