Saulės sistemos nykštukinėje planetoje aptikti dideli kiekiai organinių medžiagų – kas ten vyksta? ()
Kai NASA zondas Dawn atskrido prie nykštukinės Saulės sistemos planetos Cereros 2015 metais, išvydome netikėtai įvairų paviršių – ne tik gausybę kraterių, bet ir skirtingų mineralų, tarp kurių buvo ir organinių junginių. Jų koncentracija kai kuriose paviršiaus vietose viršija net 30 proc.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Cerera yra nykštukinė planeta, skriejanti pagrindinėje asteroidų žiedo dalyje tarp Marso ir Jupiterio orbitų. Tai vienintelė nykštukinė planeta esanti vidinėje Saulės sistemos dalyje.
Cereros paviršių pasiekia gana intensyvi spinduliuotė ir Saulės vėjas, nes ši nykštukinė planeta neturi nei atmosferos, nei magnetosferos. Tiek fotonai, tiek energingos dalelės sparčiai naikina organinius junginius, taigi jų kiekis paviršiuje turėtų nuolat mažėti, nebent jie kaip nors atsinaujina.
Galimi du atsinaujinimo šaltiniai – išsiveržimas iš gelmių arba nukritimas iš kosmoso. Neseniai paskelbti du tyrimai, sustiprinantys pirmąją hipotezę ir prisidedantys prie Cereros organikos kilmės paaiškinimo. Pirmajame analizuojamos geriausios Ernutetės kraterio, vieno iš gausiausių organinių junginių telkinių, nuotraukos.
|
Pritaikę naują metodą, leidžiantį atskirti sumišusius skirtingų mineralų spektro signalus, tyrėjai aptiko 11 naujų vietų krateryje, kur irgi matyti organinės medžiagos. Jų signalai silpnesni, nei anksčiau aptiktųjų – tai paaiškina, kodėl anksčiau nepavyko jų identifikuoti. Regionai yra arčiau Cereros pusiaujo, tad juos pasiekia stipresnė Saulės spinduliuotė – greičiausiai todėl organinių junginių paviršiuje likę mažiau.
Bent vienas iš naujai aptiktų regionų yra tokiame paviršiaus darinyje, kokie susidaro asteroido smūgio metu išsprogstant gelmių medžiagai. Kitame tyrime, remdamiesi laboratoriniais eksperimentais, mokslininkai nustatė, jog spinduliuotė organinius junginius Cereros paviršiuje naikina sparčiau, nei manyta iki šiol.
Tai reiškia, kad norint šiuos junginius atgabenti asteroidų smūgiais, pastarųjų turėtų būti gerokai daugiau, nei tikėtina, sprendžiant pagal dabartinę Asteroidų žiedo populiaciją. O jei, kaip atrodo vis labiau tikėtina, organinės medžiagos atkeliauja iš Cereros gelmių, jos vandenynas turėtų būti didesnis, nei manyta iki šiol – gal net iki 30 kartų.
Be to, vandenynas turėtų egzistuoti dar ir dabar – na, ar bent prieš du milijonus metų, kas geologiniais masteliais yra tas pat. Jei paskutinis organinių junginių išsiveržimas vyko seniau, dabar jų paviršiuje jau nematytume.
Tyrimo rezultatai publikuojami dviejuose straipsniuose: apie organiką The Planetary Science Journal, apie vandenyną – Science Advances.
