Nuo triukšmo kalmarų galvose atsiranda skylės

gaila gyvuniu

Man dar labiau gaila žmonių. Su kalmarais ir kitais galvakojais problema lyg ir aiški. Bet žmonių aš niekad visiškai nesuprasiu. Siekis tobulėti ir tobulinti pasaulį yra visai žmogiškas dalykas. Norėdami sau gero, kartais pakenkiame kitiems. Galiausiai suprantame, kad mūsų savanaudiškumas tam tikra prasme gali atsigręžti ir prieš mus. Tada pradedame taisyti ir spręsti savo klaidas. Bet pažiūrėkim į kai kuriuos žmones. Gailestis - žmogiška savybė. Bet kartais jo išreiškimas gali būti visiškai beprasmis. Ar pasaakęs, kad man gaila padėsiu vargšui kalmarui ? Ar padėsiu kitam žmogui pajusti gailęstį ? Galiausiai, ar man nuo to pasidarys nors kiek geriau ? Išreiškus savo gailęstį jis trumpam lyg ir atslūksta. Ar taip bandome išvengti ilgalaikės atsakomybės ? Taip, dabar man gaila kalmarų. Bet už kokių 20 min. aš tai pamiršiu ir toliau savo kompiuteryje rašysiu "gailestingą" komentarą kitame puslapyje. Gal geriau gailėkim viduje, stenkimės analizuoti priežastis, bandykime ką nors keist užuot nuolat verkę. Paverkti mokame visi. Vaikas vos gimęs verkia, susižeidęs ar išsigandęs irgi verkia, bet suaugusiam žmogui norint tinkamai išspręsti problemas toks požiūris netinka. Ypač kai problemos pasaulinio masto. Savo asmeninius reikalus kiekvienas gali tvarkyti kaip nori. O jei "skylės kalmarų galvose" - žmogaus kaltė, tai siūlau surimtėt ir į viską pažiūrėt rimtai. Pažiūrėkim į delfinus. Nuolat dėl visko verkia, nuolat viską komentuoja ir ką jie pasiekė ?