Šviesa tunelio gale: nauja teorija apie klinikinę mirtį (21)
JAV neurologai mano, kad mistinę „šviesos tunelio" patirtį, kai iš pomirtinio gyvenimo neva grįžtama į realybę, galima paaiškinti fiziologiniais pokyčiais.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Gillian MacKenzie prisimena nenusakomą jausmą, kuomet pasaulis aplink ją pasidarė tamsus, ir buvo matyti tik mažas akinančiai ryškios šviesos taškas. Tai nutiko gimdymo metu, kai Gillian neteko daug kraujo ir prarado sąmonę, rašo „Dailymail.co.uk".
„Iš pradžių tai atrodė tik mažas šviesos ruoželis, tačiau vėliau supratau, kad jis didėja ir artėja manęs link. Nejaučiau jokios baimės, tik susiliejau su tunelio šviesa. Tai buvo neapsakomas jausmas, tarsi ekstazė“. Netrukus išgirdau vyrišką balsą, jis kreipėsi į mane vardu. Akimirką pagalvojau, kad šnekuosi su Dievu – nors net netikiu, kad jis egzistuoja! Balsas paklausė, ar žinau, su kuo šnekuosi, aš atsakiau, kad žinau, bet vardo negaliu pasakyti“, – teigė Gillian.
Tai nutiko prieš daugelį metų, kai komplikuoto gimdymo metu Gillian neteko daug kraujo ir atsidūrė netoli „mirties slenksčio“. Niekas tiksliai nežino, bet mokslininkai teigia, kad vienas iš dešimties žmonių patiria šį jausmą sustojus širdžiai. Paprastai šiuo atveju mes išvystame šviesą tunelio gale, pamatome kadaise mylėtus mirusius žmones, arba iš viršaus stebime, kaip gydytojai ir seselės bando mus atgaivinti. Tie, kurie tai patyrė, šį jausmą apibūdina kaip begalinio džiaugsmo antplūdį ir įžvalgą, kuri vėliau jų mąstyseną pakeičia visam likusiam gyvenimui. Kiti tai vadina žvilgsniu į pomirtinį gyvenimą, tad vėliau jie nebebijo susidurti su mirtimi, traktuoja ją kaip realų ir ypač šviesų reiškinį.
Gerbtinas Amerikos neurologas tikina, kad šį reiškinį, kai iš pomirtinio gyvenimo grįžtama į realybę, galima paaiškinti fiziologiniais terminais. Kitas neurologas, iš Kentukio universiteto, profesorius Kevinas Nelsonas analizavo šį reiškinį daugiau nei 30 metų. Savo naujoje knygoje „The God Impulse — Is Religion Hardwired Into The Brain?“ jis aiškina, kad kiekvienas, susidūręs su mirtimi, patiria REM (Rapid eye movement) – akies obuolio trūkčiojimą efektą. Miego metu mes esame dalinai paralyžiuoti išskyrus akies obuolius, širdį ir diafragmą. Profesorius K. Nelsonas teigia, kad kiekvienam žmogui REM pasireiškia individualiai. Vieni gali būti mažiau jautrūs šiam reiškiniui, kitus gali lydėti ryškios haliucinacijos.
Profesorius Nelsonas išnagrinėjo 55 skirtingus atvejus, kai žmonės buvo patyrę klinikinę mirtį. 60 proc. jų buvo prieš tai patyrę akies obuolio trūkčiojimą miegant ar nualpus, kiti žmonės parinkti atsitiktinai. „Susidūrus su mirtimi“ pereinama į nestabilumo būseną ir jie arba patiria minėtąjį REM efektą, arba atsibunda. „Šioje nestabilumo būsenoje žmonės patiria haliucinacijas, jų kūnas paralyžiuojamas“, – teigia profesorius. O kaip dėl šviesos tunelio gale? Šiam teiginiui profesorius taip pat siūlo paaiškinimą. Šviesą žmonės išvysta patyrę širdies priepuolį arba paprasčiausiai nualpę. Abiem atvejais kraujo tekėjimas į smegenis laikinai sustoja. Paprastai 20 proc. smegenis pasiekiančio kraujo kiekio palaiko normalų smegenų funkcionavimą. Kai kraujo patekimas į smegenis sumažėja trečdaliu, jos dar funkcionuoja, bet po 10 - 20 sekundžių prarandama sąmonė. Taip nutikus smegenys lieka nepažeistos, tiesiog žmogus tampa nesąmoningas, o kraujui vėl pradėjus tekėti į smegenis žmogus atsigauna. Prieš prarandant sąmonę vienintelis organas, nustojantis funkcionuoti, yra tai akies obuolys ir tinklainė; ji tampa nevaldoma. Tuo metu laikinai prarandamas regos receptorius, žmogui pasidaro tamsu akyse, ir tai savotiškai primena tamsų tunelį. Šviesa tunelio gale gali būti aiškinama dvejopai: pirma, ją sukelia ryški aplinkos šviesa (pvz., ligoninėje), antra, REM sistema, kuri dėl tvirtos aktyvavimo regos funkcijos gali generuoti šviesą akies viduje.
Visgi žmonės ne tik mato tunelį, bet ir jaučia tarsi juo judėtų. Kaip tai nutinka? Žmogui patyrus klinikinę mirtį, kūnas pasidaro lengvas, aptirpęs ir nejuslus. Tokiu atveju bet koks nesąmoningas judesys ar traukulys gali sukelti judėjimo viziją „tunelyje“, plaukiojančio kūno jausmą.
Olafas Blanke, neurologas iš Šveicarijos, kartu su savo kolegomis ruošdamas operacijai 43 metų moterį, atliko stulbinantį eksperimentą. Pacientė kentėjo nuo pasikartojančių priepuolių, ir chirurgai nusprendė į jos smegenis paleisti elektros impulsus, kad išsiaiškintų priepuolių priežastį. Staiga moteris, kuri procedūros metu turėjo būti sąmoninga, pajuto tarsi išeitų iš savo kūno ir stebėtų viską iš viršaus. Po to, kai elektros srovė buvo nutraukta, ji vėl grįžo į savo kūną. Profesorius Nelsonas tikina, kad ši būsena buvo pasiekta dėl žmogaus išankstinio žinojimo apie elektros srovės paleidimą. Kai žmogus žino tokius kritinius momentus iš anksto, jo kūnas išskiria tam tikras chemines medžiagas, kurios sukelia visapusišką kūno atpalaidavimą – paralyžiavimą.
Šią būseną galima palyginti su tokiu evoliucijos reiškiniu: jei į medžioklę išėjusi grupelė vyrų iš anksto žinotų apie jiems gresiantį pavojų, didžioji dalis jų pabėgtų, palikdami auką kovoti. Kol plėšrūnas kovotų su viena auka, kiti tuo metu turėtų galimybę pasprukti ir išvengti to paties likimo.
Bet ką gi apie tai pasakytų Gillian MacKenzie? Klinikinės mirties metu moteris išvydo savo senelį Harį, kuris mirė prieš dvejus metus. Ji pasakė jam, kad pagimdė berniuką, nors realiai, būdama be sąmonės, ji to negalėjo žinoti. Tačiau visa tai ji matė „sklęsdama“ ir stebėdama situaciją iš viršaus. Ji taip pat „sklendė" virš savo vyro, kuris ligoninės koridoriuje nerimavo ir skambino jos mamai. „Man pačiai nebuvo baisu, bet mąsčiau apie tai, kaip nuraminti savo šeimą ir pranešti, kad viskas bus gerai“, – sakė Gillian.
Po šio įvykio Gillian pradėjo labiau vertinti gyvenimą ir suprasti jo esmę. „Prieš patirdama klinikinę mirtį, buvau nepakanti ir kartais netolerantiška kitiems žmonėms, tačiau dabar aš visai kitas žmogus, išmokau juos suprasti ir jiems padėti. Dabar manęs visiškai negąsdina žodis „mirtis" ir manau, kad tapau daug geresniu žmogumi. Galite vadinti tai tiesiog haliucinacijomis, bet aš žinau, ką aš išgyvenau“, – sakė ji.
