„Ėmė naudoti naujesnius lavonus, kad patenkintų rinkos poreikius.“ Paprasta klaida galėjo paskatinti ligonius valgyti mirusiuosius ()
Medicinos istorijoje gausu priemonių, kurios, žvelgiant šiuolaikiškai, atrodo mįslingos, klaidingos ar tiesiog makabriškos. Tarp jų yra „mumija“ – vaistinė medžiaga, gaunama iš mumifikuotų žmonių palaikų.
© PDPhotos (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/photos/pile-of-bones-skull-skeleton-3614/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nuo XII iki XVII a. gydytojai visoje Europoje skirdavo mumijų miltelius kaip vaisto nuo įvairių negalavimų – nuo vidinio kraujavimo ir kaulų lūžių iki epilepsijos ar melancholijos.
Kadaise mumija buvo laikoma stipriu eliksyru, pripildytu senovės žmonių gyvybinės jėgos, todėl ji buvo pagrindinis vaistinių produktas, kurio ieškojo turtuoliai ir kurį rekomendavo mokyti žmonės. Tačiau, tobulėjant medicinos žinioms, keitėsi ir požiūris į šį neįprastą vaistą – ir XVIII a. jis iš esmės išnyko.
Tikėjimas mumijų gydomąja galia buvo giliai įsišaknijęs to meto medicinos teorijose. Viena iš tokių teorijų buvo signatūros doktrina, kuri teigė, kad natūralios medžiagos panašios į ligas, kurias jos turėjo gydyti.
Mumifikuota mėsa, išsilaikiusi šimtmečius, atrodė akivaizdus kandidatas gydyti puvimą, žaizdas ir vidinį gedimą.
Dar viena įtakinga idėja buvo vitalizmas, t. y. idėja, kad gyvybinę jėgą galima perkelti iš vieno kūno į kitą – ypač iš užkonservuoto žmogaus į gyvą pacientą.
|
Prie to prisidėjo ir europiečių susižavėjimas islamo pasaulio medicinos tradicijomis. Arabų gydytojai, tokie kaip Avicena, aprašė gydomąjį bitumo – natūraliai gamtoje esančios į dervą panašios medžiagos, dar vadinamos mūmiyā – naudojimą žaizdoms gydyti.
Kai šie tekstai buvo išversti į lotynų kalbą, Europos mokslininkai klaidingai sutapatino mūmiyā su egiptietiškomis mumijomis, manydami, kad balzamuoti mirusieji pasižymėjo panašiomis gydomosiomis savybėmis. Dėl to suklestėjo prekyba susmulkintais žmonių palaikais, kurių mumijos buvo gaunamos iš Egipto kapaviečių, kapų plėšikų ir net vietinių egzekucijų vietų.
„Mumijus“ buvo išrašomas kaip stulbinantis vaistas nuo visų ligų. Gydytojai tikėjo, kad ji gali pagreitinti gijimą, užkirsti kelią infekcijoms ir net gydyti epilepsiją. „Mumijus“, vartojamas miltelių pavidalu arba sumaišytas į tinktūras, buvo rekomenduojamas nuo vidinio kraujavimo, insulto ir tuberkuliozės. Kai kurie teigė, kad jis gali atbaidyti melancholiją arba grąžinti jaunatvišką gyvybingumą – todėl buvo populiarus tarp Europos elito.
Mumijų miltelių vaistinėse buvo galima įsigyti kartu su kitais iš žmogaus gautais vaistais – pavyzdžiui, kaukolės milteliais (cranium humanum) ir distiliuotais žmogaus taukais (axungia hominis).
Kuo senesni palaikai, tuo galingesniais jie buvo laikomi. Tačiau kai mumijų paklausa viršijo tikrų egiptietiškų mumijų pasiūlą, oportunistai prekeiviai ėmė naudoti naujesnius lavonus, kad patenkintų rinkos poreikius.
Populiarumo nunykimas
Nepaisant to, kad „mumijus“ buvo plačiai paplitęs, jis neapsieidavo be kritikų. XVI a. kai kurie gydytojai ėmė abejoti ir jo veiksmingumu, ir etinėmis pasekmėmis. Šveicarų gydytojas Paracelsas (1493–1541 m.) teigė, kad gydomąją vertę turi tik švieži žmogaus palaikai, o ne senoviniai balzamuoti kūnai – o kiti šią praktiką atmetė kaip prietarus.
XVII ir XVIII amžiuje vis daugiau dėmesio skiriant empiriniam mokslui, tikėjimas mumijų galia dar labiau sumenko. Tobulėjant anatomijai ir patologijai, mintis, kad šimtmečius užkonservuoti audiniai gali išgydyti gyvus žmones, atrodė vis mažiau tikėtina. Tuo pat metu ėmė keistis visuomenės požiūris į žmonių palaikus.
Egiptologijos ir archeologinio susidomėjimo mumijomis augimas lėmė, kad mumijos tapo istoriniais artefaktais, o ne medicinos prekėmis, todėl jų vartojimas tapo atgrasus net tiems, kurie kadaise prisiekinėjo jų gydomosiomis savybėmis.
Iki XVIII a. pradžios mumijos iš esmės išnyko iš medicinos praktikos – ir pateko į istorijos metraščius kaip kartais šiurpios medicinos praeities pavyzdys.
Mumijos išnykimas primena, kaip vystosi medicinos žinios, kaip atsisakoma kadaise gerbtų gydymo būdų ir keičiami įrodymais pagrįsti metodai. Tačiau nors šiandien medicininis kanibalizmas gali atrodyti šokiruojantis, stebuklingų vaistų paieškos tęsiasi. Nuo kamieninių ląstelių terapijos iki ilgaamžiškumo papildų – noras panaudoti gyvybės esmę išlieka, nors ir su didesniu moksliniu griežtumu.
Žvelgdami į mumifikuotų vaistų naudojimą, tenka prisiminti, kad riba tarp mokslo ir prietarų ne visada yra tokia aiški, kaip norėtųsi manyti, leidinyje „The Conversation“ rašo Bristolio Universiteto anatomijos profesorė Michelle Spear.
