„Fiureris jau žino, kaip sustabdyti rusus kelyje į Berlyną“. Nacių propaganda karo pabaigoje įtikinėjo vokiečius, kad pergalė įmanoma, net nepaisant beviltiškos padėties fronte ()
„Po kelerių metų nacionalsocialistinė valstybė atstatys viską, kas dabar griuvėsiai. Mūsų miestai taps stipresni ir gražesni. Sugriauti kvartalai bus pakeisti puikiais namais vokiečiams. Mes galėsime labiau nei anksčiau rūpintis savo socialiniais ir kultūriniais poreikiais“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Taip Adolfas Hitleris savo kreipimesi į tautą 1945 m. išvakarėse tikino vokiečių tautą, kad prarastos teritorijos, sunaikinti miestai ir žuvę artimieji – tai tik laikini sunkumai kelyje į galutinį triumfą. Dar po dviejų mėnesių, kai Raudonoji armija triumfuodama baigė Budapešto operaciją, vykdė puolimą Lenkijoje ir užėmė Rytų Prūsiją, Hitleris kariams pasakė, kad jų pareiga – laimėti karą, kad Vokietija galėtų būti atkurta. Priešingu atveju, pagrasino fiureris, visa darbinga gyventojų dalis bus išvežta į Sibirą tarnauti bolševikams. Būtinybė laimėti iš baimės dėl to, kas laukia šalies pralaimėjimo atveju, tuo laikotarpiu tapo vienu iš pagrindinių propagandos argumentų.
Bet ne vieninteliu. Kitas populiarus Josepho Gebbelso pagalbininkų triukas buvo priešų stovyklos problemų aprašymas. Amerikiečiai tariamai nesitikėjo, kad karas taip užsitęs, ir apskritai jau gailėjosi, kad balsavo už Ruzveltą. Nors DVRA ir žengė link Berlyno, atkovodama teritorijas, bet taip pat kentėjo nuo išteklių trūkumo. Vokiečių propagandistai tvirtino, kad rusai statė viską ant lemiamo žingsnio 1944–1945 m. žiemą. Statymas nepasiteisino – ir tai, kad karas tęsėsi, tarsi jau liudijo Vokietijos nenugalimumą.
„Bolševikų pažanga lėtėja“, – 1945 m. vasario mėn. rašė NSDAP agitatoriai.
„Drąsūs karininkai užima patikimas pozicijas ir bazes. Prieš priešo tankų kolonas naudojamos tankų grupės ir mobiliosios pajėgos. Maskvoje optimizmą pakeitė atsargesnės nuotaikos. Bolševikai fanatiškai bando išplėsti invazijos teritoriją ir grasina Berlynui. Mūsų vadovybės valia ir nepriekaištingas mūsų karių elgesys vis labiau trukdo įgyvendinti šiuos planus.“
Tą patį mėnesį britų ir amerikiečių aviacija pavertė Drezdeną pelenais. Mieste žuvo apie 25 tūkstančiai žmonių, nors Gebbelso žmonės, siekdami kurstyti neapykantą priešams ir šokiruoti tarptautinę bendruomenę, skleidė fantastišką informaciją apie 200–250 tūkstančių aukų tarp taikių gyventojų.
Praėjus daugiau nei 80 metų, nacių agitatorių kalbos atrodo absurdiškos – sunku įsivaizduoti, kad 1945 m. pradžioje kas nors galėjo rimtai tikėtis perimti iniciatyvą kare. Tačiau tuo pačiu metu jos kelia smalsumą ir daug klausimų. Kaip Reicho propagandos mašina susidorojo su akivaizdžiu realybės ir patriotiško-optimistinio pasaulio vaizdo, kurį ji bandė įteigti savo auditorijai, neatitikimu? Apie ką apskritai gali pasakoti totalitarinio režimo kontroliuojama žiniasklaida, kai šis režimas griūva prieš akis? Galų gale, ar tai turėjo kokią nors prasmę, kai daugelis vokiečių jau seniai skeptiškai vertino tai, ką skaitė laikraščiuose ir girdėjo naujienų santraukose?
Führerio didybė ir moralinis pranašumas
|
Propagandistų užduotis, palyginti su karo pradžia, tapo daug sudėtingesnė. 1940 ir 1941 m. jie galėjo žavėti vokiečius išvardydami užkariautas teritorijas ir žadėdami greitą pergalę. 1945 m. tautos kovos dvasią reikėjo kelti vien tik milžiniškų griuvėsių fone, į kuriuos virto visa Vokietija.
„Kai aš pabudau, buvo tamsu, — pasakojo berniukas iš Svineimundo miesto prie Baltijos jūros kranto, kuris su šeima pasislėpė nuo amerikiečių bombardavimo 1945 m. kovo mėnesį. „Žmonės gulėjo ant manęs, ir aš negalėjau pajudėti. Paprašiau ant manęs užgriuvusio vaikino, kad jis nuliptų, bet jis tik stenėjo ir tarsi tapo dar sunkesnis. Kur tik padėdavau ranką, visur buvo lipnu. Kai man pavyko pakilti, pamačiau šalia sėdinčius savo brolius. Jų galvos buvo nupjautos“.
Karo pabaigoje panašios istorijos vokiečiams tapo vis labiau įprastos. Tokiomis aplinkybėmis nebuvo nieko keisto, kad daugelis pradėjo žiūrėti į naujienas su niūriu sarkazmu. Kai 1945 m. balandžio mėn. prieš kino seansą Gebbelso reportaže buvo pažadėtas greitas puolimas, publika prapliupo juoku. Prieš porą metų tokia reakcija tiems patiems žmonėms būtų atrodžiusi neįsivaizduojama.
Vis dėlto Gebbelso departamentas tęsė darbą – iš dalies dėl to, kad biurokratinėms institucijoms būdingas automatizmas vertė jas veikti įprastu būdu, net kai užduotis prarado bet kokią prasmę, o iš dalies dėl to, kad Reicho vadovybė, kad ir kokia susiskaldžiusi ji tuo metu buvo, manė, kad norint tęsti kovą būtina išvengti panikos ir pesimistinių nuotaikų.
Propagandistai stengėsi veikti kuo išradingiau. Gebelsas nenorėjo, kad žodžiai, kuriuos vokiečiai skaito laikraščiuose ar girdi per radiją, visiškai prieštarautų tam, kas vyksta aplink juos: nepritekliams, griuvėsiai, artilerijos griaudėjimas ir vis miglotesnės perspektyvos. Neneigdamos pastarųjų metų sunkumų, valdžios institucijos norėjo įtikinti vokiečius, kad grįžimas į normalią gyvenimą yra įmanomas, bet jo galima pasiekti tik laimėjus karą.
Vienas iš propagandos metodų buvo grindžiamas besąlygišku gyventojų tikėjimu Hitleriu, kuris išliko nepaisant pralaimėjimų ir fiurerio dingimo iš viešosios erdvės. „Iš kiekvieno Berlyno rajono gaunami pranešimai apie tai, kaip žmonės džiaugiasi, kad fiureris vėl prabilo“, – buvo teigiama visuomenės nuomonės ataskaitoje po Naujųjų metų kreipimosi. 1945 m. kovo mėn. ataskaitoje teigiama, kad žmonės nebijo sostinės žlugimo, nes „fiureris jau žino, kaip sustabdyti rusus kelyje į Berlyną“. Net paskutinėje balandžio mėn. ataskaitoje buvo paminėta, kad fiurerio kritika yra minimali. Kad ir kaip niūriai atrodė padėtis, vokiečiai tikėjo Hitleriu.
1944 m. balandžio mėn., kai Vokietijos padėtis dar neatrodė tokia beviltiška, oficialus SS savaitraštis „Das Schwarze Korps“ vado gimtadienio proga išleido straipsnį „Jis yra pergalė!“. Jame Hitleris buvo apibūdinamas kaip viršžmogis: „Jei kam nors kitam tektų tik viena šimtoji dalis jo rūpesčių, tas žmogus mieliau taptų paprastu kareiviu ir pažvelgtų mirčiai į akis“.
Kaip galima pralaimėti, kai tave veda pats vokiečių dvasios įsikūnijimas? „Führeris gyvena savo grenadieriuose, kurie daro daugiau nei visi kareiviai iki jų“, – tvirtino propagandistai. „Jis gyvena vyruose ir moteryse, kurie atsidavimu ir įsitikinimu siekia neįmanomo. Jie nepaklūsta jo valdžiai ir nesilaiko jo įsakymų, bet paklūsta ir seka vidiniu balsu, nešančiu jo vardą. Jis yra vokiečių tautos sąmonė. Visa mūsų gerdarystė, drąsa, geranoriškumas, protas ir pareigos jausmas grindžiami jo pavyzdžiu. Jis yra balsas mumyse, kuris lydi mūsų darbus ir padeda įveikti visas kliūtis“.
Hitlerio kaip asmenybės unikalumas vokiečių propagandistų retorikoje buvo grindžiamas kitu argumentu: galiausiai laimi tas, kuris teisus. Kadangi negalima net leisti minties, kad tiesa gali būti ne jų pusėje, tai reiškia, kad jie triumfuos, o jų priešai patirs triuškinantį pralaimėjimą. „Žmonės tiki teisingu pasauliu, — paaiškina propagandos tyrinėtojas Randall Beutwerk. – Tokiu, kuriame gėris nugali, o blogis gauna tai, ko nusipelno. Tikėti kaprizingu, atsitiktiniu pasauliu – tai tikėti, kad baisūs dalykai gali įvykti be jokios priežasties, kad vieno žmogaus veiksmai neturi jokios reikšmės“. Hitleris savo paskutinėje Naujųjų metų kalboje sakė, kad vokiečiai kovoja už viską, kas suteikia gyvenimui prasmę, ir kad žmonių, kurie dirba taip uoliai ir kenčia tokius vargus, tiesiog neįmanoma nugalėti.
Paprastiems vokiečiams, kurie pastaruosius trejus metus gyveno nuolatinio karo košmaro sąlygomis, tokia retorika turėjo prasmę. Daugelis iš jų negalėjo susitaikyti su mintimi, kad tokios aukos buvo dėl neteisingo tikslo. Taip, situacija galėjo atrodyti niūri ir net be išeities, bet pergalė buvo neišvengiama – ir jos negalėjo atšaukti jokie sugriauti namai ir prarastos teritorijos.
Kartu su pakiliomis retorinėmis frazėmis Gebbelso pavaldiniai bandė racionalizuoti tai, kas vyko fronte, ir parodyti, kad SSRS laimėjimai yra santykiniai, o lemiamas mūšis dar priešakyje. Kai 1945 m. sausio mėn. Raudonoji armija pradėjo Vyslos-Oderio operaciją ir atkovojo iš vermachto didelius teritorijos plotus, NSDAP spaudos organo „Völkischer Beobachter“ autorius tikino skaitytojus, kad, įspaudusi vokiečius, RA tik įsivėlė į bėdą: „Suspaudimas, kaip garo variklyje, lems jėgos didėjimą tol, kol bus suduotas smūgis, kuris sunaikins sovietus“. Gebelsas vasario 28 d. kalboje palygino dabartinę Vokietijos padėtį su ta, kurią patyrė Didžioji Britanija 1940 m. ir SSRS 1941 m. Propagandos ministras teigė, kad jeigu jų priešai įveikė tuos sunkumus, tai dabar tai gali padaryti ir Vokietija, kuri morališkai, žinoma, pranoksta kitas šalis.
Tęsinys kitame puslapyje:
