XX-XXI a. iškilo viena reikšmingiausių aplinkosaugos problemų – biologinė invazija, svetimžemėms rūšims plintant naujuose kraštuose ir buveinėse. Tokių rūšių ekspansija į naujas teritorijas laikoma stipriausiu globaliu veiksniu, keičiančiu vietinės floros sudėtį ir formuojančiu vieną didžiausių grėsmių bioįvairovei pasauliniu mastu.

Augalų rūšys, klasifikuojamos kaip invazinės, skiriasi gyvenimo ciklo įvairove, buveinėmis, todėl gali plisti įvairiomis sąlygomis. Lietuvoje šiuo metu žinoma apie 46 invazinės ir dar apie 60 rūšių potencialiai invazinių, ateityje galinčių kelti rimtų ekologinių problemų.

Pastaraisiais dešimtmečiais vyksta akivaizdus Sosnovskio barščio (Heracleum sosnowskyi) plitimas ir įsigalėjimas mūsų kraštovaizdyje.

Barščio lotyniškas pavadinimas Heracleum kilęs iš graikų mitologijos garsiausio didvyrio Heraklio vardo, pasižymėjusio išskirtine jėga, ir atspindi šio augalo gyvybingumą bei gajumą. Net keliolika kartų nupjovus augalas nesunyksta, o vis atželia iš likusios žemėje galingos šaknų sistemos, kol galų gale subrandina sėklas. Suvešėję augalai nustelbia visus kitus augalus, o subrandindami tūkstančius lengvai plintančių sėklų plačiai pasklinda naujoje aplinkoje. Todėl pastaraisiais metais, gausėjant apleistų, neprižiūrimų laukų, pakelių ir dykviečių, šie augalai nekontroliuojamai išplito beveik visoje mūsų šalies teritorijoje.

Šio augalo atkeliavimo istorija susijusi su mūsų krašto istorija. Po karo siekiant gaivinti ūkį, Stalino nurodymu 1947 m. Sosnovskio barštis buvo introdukuotas į Baltijos šalis, Baltarusiją ir Ukrainą kaip silosinis augalas. Todėl kai kur augalas vadinamas Stalino kerštu arba bolševiku. Lietuvoje jis pirmiausia atsidūrė LMA Biologijos institute, tačiau neišplito. Vėliau, 7-8 dešimtmetyje, ši rūšis buvo ne kartą ir pavienių žmonių atsivežta kaip medingasis ar dekoratyvus augalas. Dar iki 1980 m. buvo nedidelis bandymų plotelis LŽA Bandymų stoties laukuose, kur doc. A. Krikščikas tyrinėjo Sosnovskio barščio auginimo technologijas ir panaudojimą silosavimui.

Nepriklausomybės metais, pasikeitus kolektyvinei nuosavybei į privačią, liko daug apleistų, neprižiūrimų laukų. Ilgainiui jie užželia įvairiomis piktžolėmis, kurias vėliau pakeičia daugiametės žolės, o jas - krūmai ir medžiai. Tokiuose apleistuose plotuose netrukdomai plinta įvairūs svetimžemiai augalai. Sosnovskio barštis konkuruoja su visais mūsų vietiniais augalais, išskyrus medžius, todėl dar 2005 m. buvo konstatuotas jo išplitimas visuose rajonuose. O kai kuriuose rajonuose (Kaišiadorių, Marijampolės ir kt.) aptinkami dideli, net iki 20 ha sąžalynai.

Todėl ši ateivė, sėkmingai plintanti palei kelius ir įsikurianti vietinėse augalų buveinėse bei jų bendrijose, įrašyta į EPPO (2006 m.) ir į Lietuvos (LR AM, 2004 m. rugpjūčio 16 d. įsak. Nr. D1-433,) naikintinų augalų sąrašus. Naujajame 2009 m. sąraše jau įrašytos devynios pavojingos svetimžemės rūšys, kurios paskelbtos naikintinomis (LR AM, įsak. Nr. D1-663, 2009 m. lapkričio 9 d.).

Sosnovskio barščio naikinimui paskatinti mokamos išmokos. Už 1 ha sunaikinimą nuo 2008 m. skiriama 450 eurų (1553 Lt) išmoka. Naikinamas plotas turėtų sudaryti ne mažiau kaip 10 arų.

Kodėl šis augalas taip gerai plinta ir stelbia vietinius? Šis iš Kaukazo priekalnių kilęs ateivis, kaip botaninė rūšis aprašytas 1944 m., išsiskiria stambumu ir aukščiu – pagrindinis žiedynstiebis užauga iki 2-3 m aukščio ir 10-12 cm skersmens pamatinėje dalyje. Tai peržiemojantis augalas, kiekvieną pavasarį atželiantis iš giliai įsiskverbiančios (40-60 cm), todėl sunkiai sunaikinamos liemeninės šaknies (skersmuo siekia 10 cm), suformuodamas plunksniškai skaldytų lapų (1 m) skrotelę. Ilgos šaknys gerai aprūpina augalą maisto medžiagomis.

Barštis pasižymi dideliu reprodukciniu potencialu: pagrindinis žiedynas (sudarytas iš 30-150 paprastų žiedynų) siekia iki 0,5 m, visas augalas (6-8 žiedynai) produkuoja apie 10 tūkst. sėklų, kurių 60-90 proc. pasklinda iki 4 m spinduliu. Barštis yra monokarpinis augalas – subrandinęs sėklas nunyksta, tačiau palieka gausybę sėklų.

Dėl tokio vešlumo ir sėklų gausumo augalas yra labai konkurencingas: visiškai užgožia greta augančias rūšis ir labai greitai plinta. Nustatyta, kad 0,5 ha populiacijos padidėja 1200 kv. m per metus.

Yra nuorodų, kad barščio žiedų išskiriamas nektaras – nuodingas, todėl netinkamas auginti kaip medingasis augalas. Be to, Sosnovskio barščiai kaupia fotochemiškai aktyvius alerginius furanokumarinus, sukeliančius žaizdas, prilygstančias 1–3 laipsnio nudegimams ir paliekančias randus.

Europoje grėsmę kelia plintančios dar dvi barščio rūšys: montagacio (aprašytas 1895 m.) ir persinis (aprašytas 1829 m.), kilę iš Kaukazo regiono.

Siūlomos šios Sosnovskio barščio naikinimo priemonės: intensyvus pjovimas, neleidžiant pražysti; kur įmanoma, giliai suarti (24 cm), purkšti glifosatų ir triklopiro grupių herbicidais, panaudoti skystą azotą.

Jeigu nupurškus dalis augalų išlieka ir atauga, maždaug po 30 dienų purškimą būtina pakartoti. Tačiau herbicidų negalima naudoti vandens telkinių pakrantėse, gyvenamosiose vietovėse ir kitose draudžiamose zonose.

Jei augalai jau didesni nei 50 centimetrų, herbicidai gali būti neveiksmingi. Tuomet Sosnovskio barščiai naikinami mechaniniu būdu – augalus reikia po keletą kartų pjauti, kol jie nespėja išbarstyti sėklų, ankstyvą pavasarį galima naikinti kapojant šaknis kastuvu iki 10 centimetrų gylyje. Kaip naikinimo priemonė tinka ir gilusis arimas (iki 24 centimetrų gylio), nes tokiame gylyje sėklos nebegali sudygti.

Naikinant Sosnovskio barščius, būtina vilkėti neperšlampamus drabužius, dėvėti pirštines, užsidėti akinius. Patekusias ant odos augalo deginančias sultis būtina nedelsiant nuplauti vandeniu su muilu, o esant reikalui – kuo skubiau kreiptis į gydytoją.

Stabdant svetimžemių rūšių plitimą, reikia laikytis bendrų reikalavimų: savavališkai iš kitų kraštų neįvežti jokių organizmų; naikinti pavojingus svetimžemius augalus savo valdose; gamtoje nesodinti jokių svetimžemių augalų; neleisti dekoratyviniams augalams subrandinti vaisių ir jiems plisti už sodo ar daržo ribų; neišmesti jokių augalų atliekų į miškus, pamiškes, pakeles, upių pakrantes.

Doc. dr. Ligita Baležentienė,
Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo darbuotoja,
„Kaimo laikraštis“

Komentarai (22)