Žemėje gyvena maždaug 7 mlrd. žmonių, o jų bendra masė siekia maždaug 363 mlrd. kilogramų. Kas nutiktų, jei visi susitarę imtume ir vienu metu pašoktume į orą?

„Žmonės nėra susikoncentravę vienoje Žemės rutulio paviršiaus vietoje, tad jei visi pašoktume vienu metu, nieko ypatingo nenutiktų – visų mūsų pakilimo momentas ir atsispyrimo jėga dėl išsibarstymo po visą planetą tiesiog neturėtų jokio poveikio“, - aiškina Pietryčių Luizianos universiteto fizikas Retas Alenas (Rhett Allain).

O jeigu visam septynetui milijardų susibėgus vienon vieton? Galbūt taip kolektyvinį šuolį pavyktų sinchronizuoti? Remdamasis judesio kiekio ir energijos tvermės dėsniu, R. Alenas paskaičiavo, kas tokiu atveju nutiktų po mūsų kojomis plytinčiai šešis trilijonus trilijonų sveriančiai Žemei. Kad būtų paprasčiau, mokslininkas priėmė sąlygą, jog vidutiniškai vienas žmogus į orą pašokti sugebėtų 30 сm, o visi megaeksperimento dalyviai nuo žemės paviršiaus atsispirtų susitelkę į vieną kolosalaus dydžio minią.

Beprecedentis kolektyvinis šuolis švelniai, tačiau vis tik stumteltų motulę Žemelę taip, jog šuolio impulsas Žemei suteiktų 2,6 x 10^-13 m/s prilygstantį atostūmio greitį. Kitaip tariant, tokiomis sąlygomis per vieną sekundę Žemė kosminėje erdvėje pasislinktų per vieną šimtąją vandenilio atomo radiuso dalį.

Tai ne tiek jau ir daug, ar ne? Kitas klausimas – ar toks „nanokalibro“ poveikis truktų be galo? Ar bėgant laikui Žemės orbita dėl to pasikeistų? R. Alenas tvirtina, jog ne.

„Po to, kai visi sykiu pašoktų, visi sykiu ir nusileistų atgal ant žemės, - samprotauja fizikas. Anot jo, per tą laiką Žemė sugrįžtų atgal. – Ir viskas liktų kaip buvę.“

Situacija primintų spyruokle sujungtus du labai skirtingų masių objektus. Juos tempiant vieną nuo kito, o po to staiga paleidus, spyruoklė abu juos sugrąžins į pirmykštį santykį. Žemės rutulys ir visų jame gyvenančių žmonių santalka iš principo būtų analogiška sistema, kurioje, kaip aiškina R. Alenas, spyruoklės vaidmenį atlieka gravitacija.

Komentarai (2)