Smėlio audra Alžyre ir Malyje šių metų liepos pradžioje. Dulkių tiek, kad jos paslepia paviršius. Tamsesnė teritorija šiauriau nuo audros - palyginti aukšta, uolėta sritis.
Dramatiškai išsiveržęs dar birželį, Čilės Puyehue ugnikalnis pelenais tebesispjaudė ir liepą. Besikeičiantys vėjai pilkus debesis nešė skirtingomis kryptimis, kartais pelenais nubarstydami sausumos teritorijas, kartais - Ramųjį vandenyną.
Liepos pradžioje Atakamos dykuma Čilėje buvo padengta storiausiu sniego sluoksniu per du dešimtmečius. Dalis sausringo regiono buvo uždengta iki 2,3 metro aukščio baltomis pusnimis. Šiame paveiksle sniegas raudonas, kad jį būtų lengviau atskirti nuo viršuje kybančių baltų debesų.
Uraganas Dora Meksikos pakrantėje liepos 20-ąją. Jis pajudėjo tolyn nuo kranto, didžiausi užfiksuoti vėjo greičiai - 165 kilometrai per valandą.
Kamčiatkos pusiasalis Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Vaizdo centre – grupė ugnikalnių, kuriai priklauso ir aukščiausias aktyvus ugnikalnis Eurazijoje – Kliučių Sopka. Šiauriau ugnikalnių teka lašišų gausi Kamčiatkos upė. Čia matomas vaizdas sukurtas iš trijų palydovo pernai birželį, liepą ir rugpjūtį parsiųstų nuotraukų, kurių kiekvienai priskirta sava spalva – atitinkamai raudona, žalia ir mėlyna.
Sulungos ežeras centrinėje Tanzanijoje, užfiksuotas 2009 metų birželio pabaigoje. Jo ilgis – 42 kilometrai, plotis – 25 kilometrai. Šioje šalies dalyje dažnos sausros, tačiau aplink ežerą vis tiek aiškūs žemdirbystės pėdsakai. Tanzanija, kartu su Kenija, yra vienos iš labiausiai turistų Afrikoje lankomų šalių.
Bangladešo upės ir ežerai prieš prasidedant musonų sezonui, šių metų gegužę. Vaizdui fiksuoti pasinaudota tiek matomaisiais, tiek infraraudonaisiais šviesos spinduliais, kurie sukuria ryškesnį spalvinį kontrastą. Augalija – žalia, vanduo – nuo skaisčiai žydro iki tamsiai mėlyno, debesys – blyškiai melsvai žalsvi ir meta šešėlius. Vasaros mėnesiais teritorijos Bangladeše kasmet užliejamos potvynių.
Smėlis ir dulkės vėlyvą šių metų liepą pučiami iš Libijos į Viduržemio jūrą. Dulkės – pakankamai tankios, kad palydovo „akiai“ visiškai uždengtų dalį sausumos ir vandens. Libijos pakrančių gyventojai gali džiaugtis maloniu klimatu, tačiau giliau šalis yra sausutėlė.
Saulėtas dangus virš Arkties anksti liepą leido užfiksuoti aiškius vaizdus, iš kurių sukurtas šis paveikslas. Dešiniajame apatiniame kampe aiškiai matoma Grenlandija. Paprastai giedrą dangų ir aukštesnę oro temperatūrą atneša aukšto slėgio sistemos. Skelbiama, kad birželį ir pirmąją liepos pusę oras virš Šiaurės poliaus buvo šiltesnis nei įprasta. Manoma, kad šiemet Arktyje gali būti užfiksuotas rekordinis tirpsmas.
Prieš vienuolika mėnesių nuo Petermanno ledyno Grenlandijoje atskilo didžiulė, 251 kvadratinio kilometro ploto ledo sala ir nuo tada ji keliauja Arkties vandenimis. Palydovai milžinišką ledkalnį liepos pradžioje užfiksavo prie Labradoro pusiasalio, Kanados krantų. Tai didžiausias Arktyje susiformavęs ledkalnis per pusę amžiaus. Jis pamažu tirpsta, šiuo metu ledo sala užima tik 62 kv. kilometrus, o jos svoris – nuo 3,5 iki 4 mlrd. tonų. Net ir sumažėjęs, jis potencialiai gali kelti grėsmę gręžimo platformoms ir laivams.
Žiema ir pavasaris – gaisrų metas šiaurinėje Australijoje. Per sausus žiemos mėnesius augalai išdžiūva ir lengvai pasiduoda liepsnai. Aborigenai ugnimi nuo seno naudojosi žemei tvarkyti, daugeliui vietos augalų liepsnos padeda atsinaujinti. Šiuo metu apie pusę gaisrų Australijoje sukelia žmonės, kitą pusę įžiebia žaibai. Šioje nuotraukoje matyti šių metų liepos pabaigos gaisrai Šiaurinėje teritorijoje. Vis dėlto labiausiai siaubiančios liepsnos Australijoje siautėja vasaromis tankiau apgyvendintoje pietinėje šalies dalyje.
Ankstyvą šių metų vasarą Lokių ledynas Tadžikijoje staiga nuslydo žemyn į slėnį labiau nei per pastaruosius 22 metus. Toks staigus pasislinkimas sukėlė specialistų rūpestį, jog slėnyje gali kilti potvynis. Palydovų atsiųsti vaizdai rodo, jog nuo šių metų birželio ledynas pasislinko nuo 800 metrų iki kilometro. Paprastai per ištisus metus jis nepajuda daugiau nei 200 arba 400 metrų. Dabar ledynas kliudo upei ir už ledų sienos formuojasi ežeras. Patys didžiausi ledyno pasistūmėjimai fiksuoti 1963 ir 1973 metais, kai ledas taip pat blokavo upę iki šimto metrų aukščio užtvankomis – kai šios neišlaikė, vienu kartu išsilaisvino susikaupusių ežerų vanduo.
