Žemė kadaise turėjo du mėnulius?

o tai gal tiesiog nuo žemės pusės neatskrenda meteoritai?

Aš ir apie tai pagalvojau beskaitydamas straipsnį, bet manau, kad tai per daug akivaizdu, jog mokslininkai būtų apie tai nepagalvoję.

Nesu vienas is tu kurie teisia redaktorius uz menkas gramatikos klaideles, bet sita net penktokas pastebetu „REE“ – „Rear Earth Elements“-„retieji žemės elementai“ "Rear vietoje greiciausiai turejo buti "Rare" Nepykit bet labai jau akis bade Ps: Idomus pamastymai apie du menulius, tik truputy keistoka jog isties kazkada buvo jie du o ne vienas

Ne pykstame, o dėkojame už pastebėtas klaidas. Tik bendradarbiaudami galime padaryti portalą geresnį, nei jis yra.

Man ilgokai buvo nesuprantama, kodėl Žemė teturi vieną palydovą. Čia būtų puikus paaiškinimas, kur dingo kiti: jie sinchronizavosi su ganėtinai masyviu Mėnuliu, o Mėnulis dėl savo masės atitolo tiek, kad mažesniųjų sinchroniškumas būtų suardytas Saulės, ir jie arba išlėkė iš stabilios orbitos aplink Žemę, arba susidūrė su Mėnuliu. %Subj% tikriausiai būtų galima praplėsti: kažkada Žemė turėjo daugybę palydovų, iš kurių liko vienas. Tą patį galima apibendrinti ir visoms už Žemę masyvesnėms planetoms.

Labai keistas noras tokiu budu paaiskinti kitos Menulio puses skirtumus nuo matomos. Galbut mechanikos desniai ir leidzia tokius susidurimus, bet tikrai nepaaiskina kitos puses isvarpymo. Tokiu budu net sunkiau paaiskinti, kodel lygiai puse ir dargi tiksliai nematomoji puse yra "pazeista", lyginant su tradiciniu aiskinimu. Tikimybiskai labai sunku paaiskinti, kad po susidurimo Menulis sustojo lygiai tokioj padety, kad "pazeista" puse atsidure tiksliai kitoj pusej . Keista, kad mokslininkai kuriantys tokias hipotezes, neatkreipia demesio i elementariausius dalykus arba bent nebando to paaiskint. O jei bando - idomu kaip.

Arta: šiaip tai IQ žurnale buvo panašus straipsnis apie tą patį tyrimą, tai jame būtent ir atsakoma į tavo iškeltus klausimus, gal kiek aiškiau surašyta nei čia. Esmė ta, kad yra daug teorijų bandančių aiškinti įvairias Mėnulio keistenybes, bet jos viena kitai daugiau prieštarauja nei sudaro bendrą vaizdą ir neaišku, kodėl būtent tiek daug sutapimų atsitiko. Tuo tarpu, jei Mėnulis susidūrė su ~200 mln. metų seniau sukietėjusiu panašios sudėties kūnu, tai labiausiai tikėtina, kad ir vaizdas būtų būtent toks, kokį matome dabar. Kad Mėnulio matomoje pusėje nebūtų beveik jokių jaunų kraterių, nereikia jokios susidūrimo teorijos. Tai, Mėnulio paviršius toks nevienalytis, o forma tokia netaisyklinga, ir uolienų/kraterių amžiaus skirtumai tokie dideli - tik įrodymas, kad Mėnulis patyrė vieną arba daugiau galingų smūgių jau gerokai po to, kai jo periodas buvo stabilizavęsis, o paviršius sukietėjęs. Praktiškai net nėra klausimo, su kuo Mėnulis susidūrė - beveik nėra abejonių, kad su mažesne savo paties kopija (pagal skirtingo amžiaus uolienų sudėtį). Galima nebent ginčytis, iš kur tas kūnas atsirado, ir kokia jo dinamika. Tai vat, čia ir yra didžiausia tyrimo naujovė ir vertė, kuri straipsnyje visai neakcentuota - kad susidūrimas buvo sąlyginai nedideliu greičiu, netoli dabartinio pietinio ašigalio... kas jau praktiškai tik detalės lyginant su "sensacija", kurią "skelbia" pavadinimas.