Vaiskios rugpjūčio naktys, kai žvaigždės – žemos, o naktys – dar šiltos, yra bene tinkamiausias metas pakelti akis į naktinį dangų ir galbūt paklausti savęs, ar dar kas nors be mūsų žvelgia į žvaigždes ir dairosi po Visatos praeitį? O jei ten, kažkur toli, taipogi yra įsižiebusi paslaptingoji kibirkštis, kurią mes vadiname gyvybe?

Intuityviai jaučiame, jog Visatoje negalime būti visai vieni. Juk joje yra ne tik tie du tūkstančiai plika akimi matomų žvaigždžių. Vien mūsų galaktikoje žvaigždžių – apie 100 milijardų. O Paukščių takas – vienas iš 100 mlrd. galaktikų… Kitaip tariant, žvaigždė, aplink kurią skrieja mūsų gimtoji planeta yra tik viena iš 10 tūkst. milijardų milijardų žvaigždžių kosmose. Aišku, kad tokioje aibėje turėtų būti ir daugiau žydrųjų gyvybės lopšių, kuriuose tarpsta protauti gebanti gyvybė. Bėda tik ta, jog tokių atvejų aptikti mums dar nepavyko.

Vieną iš būdų numatyti galimą protaujančių civilizacijų skaičių pasiūlė astronomas Frenkas Dreikas (Frank Drake):

N=R⋅f_p⋅n_e⋅f_l⋅f_i⋅f_c

Ši gana baugiai atrodanti lygtis susideda iš septynių dauginamųjų, o jų reikšmė yra tokia. R yra naujų žvaigždžių formavimosi greitis galaktikoje, t. y. per metus atsirandančių naujų žvaigždžių skaičius. f_p yra santykinė dalis žvaigždžių, prie kurių susiformuoja planetinės sistemos, o kiekvienoje tokioje sistemoje vidutiniškai n_e planetų yra tinkamų gyvybei. Iš tų planetų tik dalyje f_l gyvybė atsiranda, o protinga gyvybė išsivysto tik f_i dalyje planetų, kuriose gyvybė atsirado. Galiausiai, komunikuoti su kitomis planetomis gali tik f_c dalis protingų gyvybės formų.

Mūsų laikais pasidarė įmanoma kai kuriuos iš šių veiksnių paversti konkrečiais skaičiais. Pavyzdžiui, mes žinome, jog Paukščių take kasmet gimsta maždaug po 20 žvaigždžių. Be to, iki šiol astronomams yra pavykę užregistruoti kiek daugiau nei 560 žvaigždžių, aplink kurias sukasi planetos. Maždaug ketvirtis tų žvaigždžių globoja bent po planetą, savo mase artimą Žemei.

Unikali planeta

Vieni astronomai giliai širdyje tiki, jog gyvybė bet kurioje gyvenimui tinkamoje planetoje yra praktiškai neišvengiamas dalykas. Kiti yra linkę manyti, jog gyvybė yra paplitusi plačiai, tiesa, tik primityviomis formomis – protaujanti gyvybė Visatos platybėse yra retas deimantas. Kai kurie yra įsitikinę, jog gimtoji mūsų planeta Visatoje yra unikali ir daugiau tokių nėra.

„Kad ir kaip – lengvai ar nelengvai – gyvybė beužsimegztų, mes esame pasmerkti būti absoliučioje tamsoje“, – negailestingą subjektyvų verdiktą skelbia Arizonos valstijos universiteto fizikas Polas Deivysas (Paul Davies).

Tiek daug vilčių sudėta į lygtis… O kaip gi konkretūs požymiai? Ko gero, atradimas, jog ir Marse egzistuoja gyvybė, mums menkai tepadėtų – labai jau tikėtina, jog su žemietiškąja gyvybe ją sies tos pačios šaknys.

„Be jokios abejonės, asteroidų smūgiai transportavo mikroorganizmus ten ir atgal, – apie gyvybės panašumus Žemėje ir Marse samprotauja P. Deivysas. – Marsas ir Žemė nėra viena nuo kitos izoliuotos ekosistemos.“

O štai jei gyvybę pavyktų aptikti Titane, būtų visai kitas reikalas. Žieduotojo Saturno palydovas Titanas yra vienintelė vieta Saulės sistemoje, neskaitant Žemės, kurios paviršiuje yra skysto vandens (teisybė, prieš keletą dienų informavome, jog geofizikai vėl turi rimtą pagrindą manyti, jog skysto vandens yra ir Marse, tačiau kol kas tai – tik hipotezė; be to, Marso ir Žemės ekosistemų sąveiką ankstesnėje rašinio pastraipoje jau įvertino P. Deivysas).

„Pradedame manyti, jog jei Titane egzistuoja gyvybė, ji turėtų būti visai kitos kilmės nei žemiškoji, – pasakoja Vašingtono valstijos universiteto mokslininkas Dirkas Šulcė-Makekas (Dirk Schulze-Makuch). – O jei tik mums pavyks kur nors aptikti kitos kilmės gyvybę, mes išsyk, nedvejodami sutiksime su prielaida, jog Visatoje gyvybės yra apstu.“

Saulės sistemoje aptiktos nežemiškos kilmės bakterijos būtų savotiškas įrodymas, jog mes – ne vieninteliai gyvi sutvėrimai Visatoje. Tačiau mums labiausiai rūpi, ar Visatoje yra proto brolių arba, kitaip tariant, kitų protaujančios gyvybės formų. Daugiau kaip 50 metų astronomai naršo dangaus skliautą radijo teleskopais, mėgindami pagauti bent menkiausią užuominą apie tai, jog proto broliai siunčia į kosmosą žinutę apie save. Tačiau kol kas – vis dar nieko.

Tai nereiškia, jog nežemiškos protaujančios gyvybės, išskyrus mus, Visatoje nėra. Vieninteliai mūsų egzistencijos požymiai, nukeliaujantys už Saulės sistemos ribų, yra radijo bangos ir miestų šviesos.

„Ko norėti – stiprų radijo signalą į kosmosą mes siunčiame viso labo nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, – atkreipia dėmesį Nežemiškų civilizacijų paieškos instituto SETI darbuotojas Setas Šostakas (Seth Shostak). – Tad mūsų signalas kosmine erdve spėjo nukeliauti vos 70 šviesmečių. O juk tai – mažiau už lašą jūroje! Jei Paukščių Takas dydžiu prilygtų Londonui, o Žemė – Trafalgaro aikštėje pastatytai Nelsono kolonai, tai mūsų radijo signalai vis dar nebūtų išėję už Trafalgaro aikštės ribų.“

„Galbūt visai pagrįstai galima manyti, jog vietinėje galaktikoje nežemiškų civilizacijų tiesiog knibždėte knibžda, – svarsto S. Šostakas. – Tačiau esu absoliučiai tikras, jog nė viena iš jų nežino, jog Žemėje egzistuoja tokia Homo sapiens padermė.“

Taip irgi gali būti. Atsižvelgiant į Visatos dydį ir šviesos greitį, absoliuti dauguma žvaigždžių ir planetų yra tiesiog nepasiekiama.

Dar viena galimybė – kitas protaujančios gyvybės formas nuo mūsų skiria laikas. Kaip ten bebūtų, protaujanti žmonija Žemės istorijos mastu egzistuoja niekingą akimirksnį. Tad tikėtis, jog gretimų žvaigždžių planetos yra ne tik tinkamos gyvybei, bet toji gyvybė jose egzistuoja šiuo momentu, būtų tiesiog per daug.

Tačiau tarkime, jog mums pavyko užmegzti kontaktą su nežemiška civilizacija. Kaip mes elgtumės? Kaip reaguotume? Tam tikrų planų yra parengusi NASA. Dauguma religijų skelbiasi, jog tokią tiesą jos sugebėtų priimti. Tačiau kaip žmonija sureaguotų iš tiesų, taip ir lieka neaišku. Ir nepaaiškės, kol neįvyks kontaktas.

Labiausiai tikėtina, kad to mes niekada ir nesužinosime. Net jei Žemė nėra vienintelė planeta Visatoje, kurioje egzistuoja protaujanti gyvybė, panašu, jog mūsų lemtis yra gyventi žinant apie tokią galimybę, tačiau širdyje nešiojantis nuojautą, jog ji niekada netaps realybe. Ar tik ne iš čia to egzistencinio nerimo šaknys?..

Parengė Saulius Žukauskas
sauliuszukauskas01@gmail.com

Ankstesni rašiniai iš ciklo "Būtis":

Būtis, I d. S. Hawking: ”Iš kur mes?“

Būtis, II d. Kodėl egzistuoja Visata?

Būtis, III d. Ar išmirsime?

Komentarai (6)