Pavasariais pamario ir paupių gyventojus gąsdinantys potvyniai per pastaruosius 50 metų sukėlė žalos už daugiau kaip 150 mln. litų. Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) pareigūnai parengė preliminarų potvynių rizikos įvertinimą, su kuriuo susipažinti gali ir gyventojai.

5 proc. Lietuvos užliejama

Atlikę preliminarų įvertinimą, specialistai nustatė, kad Lietuvoje nuo 1812 iki 2010 metų įvyko 154 stichiniai arba katastrofiniai potvyniai. Dažniausiai potvyniai kyla dėl sniego tirpsmo ir ledo kamščių (apie 70-75 proc. atvejų), intensyvių liūčių (apie 15 proc. atvejų). Kitos priežastys, tokios kaip vandens lygio Baltijos jūroje pakilimas, hidrotechnikos statinių avarijos ir panašiai, sudaro dar 15 proc. atvejų. Dažniausiai potvyniai Lietuvoje kyla pavasarį ir žiemą - atitinkamai apie 60 ir 35 proc.

Remiantis preliminariu įvertinimu, potvyniai kelia pavojų daugiau nei 5 proc. (351 tūkst. ha) Lietuvos teritorijos, iš kurių 193 tūkst. ha sudaro žemės ūkio naudmenos, 97 tūkst. ha miškai, 28 tūkst. ha urbanizuotos teritorijos.

„Analizuojant prieinamus duomenimis nustatyta, kad vien laikotarpiu nuo 1961 iki 2010 metų Lietuvoje potvyniai sukėlė žalos už daugiau kaip 150 mln. litų“, - skaičiuoja AAA Upių baseinų valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Gediminas Dūdėnas.

Žmogaus veikla kenkia

Daugelyje Europos vietų potvynių rizika padidėjo dėl urbanizacijos, padidėjusio žemės ūkio intensyvumo ir miškų kirtimo, nes visa tai riboja kraštovaizdžio gebėjimą sulaikyti potvynio vandenis. Kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse narėse miestų plėtra praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje kasmet augo 2 proc.

„Tų ir daugelio kitų valstybių miestai ir pramoniniai rajonai buvo statomi natūraliose salpose ir užtvaros nebeleido upių vagoms tekėti tomis lygumomis, todėl jos visiškai nebegali sugerti potvynių vandens. Tvariais apsaugos nuo potvynių būdais siekiama atsisakyti tokios plėtros ir naudoti daugiau natūralių ir ekonomiškai efektyvių potvynių rizikos mažinimo būdų“, - pasakoja G. Dūdėnas.

Tokie būdai apima aukštumų miškų ir šlapžemių, kurios gali sugerti potvynių vandenį, atkūrimą, taip pat upių, kurios buvo nukreiptos tiesia ir siauresne vaga, natūralių vingių atkūrimą. Meandros gali sulėtinti vandens srautą ir sumažinti pasrovinius potvynius. Kelios valstybės narės įdiegė tokius metodus, kokie įdiegti Devono upėje Škotijoje, Jungtinėje Karalystėje.

Potvynio rizikos įvertinimą parengę AAA specialistai Lietuvoje išskyrė 53 skirtingų upių atkarpas, kuriose yra galimybė formuotis su potvyniais susijusiems ekstremaliems reiškiniams. Bendras upių atkarpų ilgis sudaro 3,468 tūkst. kilometrų. Teritorijos, besiribojančios su Baltijos jūra bei Kuršių mariomis, taip pat išskiriamos kaip potvynių atžvilgiu jautrios.

Dažniausiai ekstremalūs potvyniai būdingi Nemuno žemupio ir deltos rajonams. Čia jie susidaro dėl sniego tirpsmo metu susiformavusio Nemuno nešamo debito, o pakrantės teritorijų užliejami plotai neretai padidėja susidarius ledo sangrūdoms. Šie potvyniai itin dažnai pasiekia stichinę ribą.

Pastaruoju metu atliktų skaičiavimų rezultatai kartais skiriasi nuo ankstesnių tyrėjų pateikiamų duomenų. Antai, V. Januškio ir J. Sabaliausko (1971) teigimu Šilutės-Rusnės kelias 1901-1968 m. laikotarpiu buvo užlietas 38 kartus, tuo tarpu mūsų duomenys liudija, kad vien tik 1925-1968 m. stichinis vandens lygis Atmatoje ties Rusne (kai užliejamas kelio ruožas Šilutė-Rusnė) buvo pasiektas 49 kartus.

„Kodėl atsiranda tokių nesutapimų – įvertinti sunku: greičiausiai jie sietini su tuo, kad ankstesni skaičiavimai buvo pagrįsti anksčiau galiojusiais kriterijais, remtasi kitokia vertinimo metodika arba buvo naudoti neišsamūs duomenys. Tačiau tuo kad Nemuno žemupys ir delta – dažniausiai nuo potvynių nukenčiantys rajonai, abejoti netenka“, - tikina pašnekovas.

Čia nustatyta daugiau nei 90 proc. stichinių ir katastrofinių hidrologinių reiškinių atvejų. Hidrologiniai duomenys rodo, kad nuo 1811 metų pavojingi potvyniai Nemuno deltoje kilo 1829, 1837, 1845, 1885, 1888, 1889, 1922, 1925, 1931, 1951, 1958 1970, 1979, 1994 ir 2010 metais.

Vertinant pagal dabar galiojančius kriterijus, ruože nuo Panemunės ir žemiau stichinio vandens lygio riba pasiekiama beveik kasmet. Dažni ir potvyniai Nemuno vidurupyje, kur vingiuotame ruože bei ties stambesnių intakų žiotimis susidaro ledo kamščiai. Jie ypač pavojingi stambesniems miestams.

Kauną išgelbėjo hidroelektrinė

„Iki Kauno hidroelektrinės pastatymo, Nemuno potvynių metu, itin dažnai buvo užliejamas Kaunas. Itin aukštų potvynių čia būta 1715, 1811, 1829, 1855, 1906, 1926, 1931, 1936, 1940, 1946, 1947, 1951 ir 1958 m. Didžiausi potvyniai buvo 1829 m. ir 1946 m.: vanduo buvo užliejęs didesnę miesto dalį“, - pasakoja G. Dūdėnas.

Po HE pastatymo ledo sangrūdos Kaune nebesusidaro ir tokio masto potvynių nebestebima. Po 1960 m. stambesni potvyniai, kai buvo užlieta dalis Kauno miesto gatvių ir pastatų, įvyko vos du kartus: 1979 m. ir 2010 m. pavasariais.

Iki 1976 m. (kol nebuvo įrengta Vileikos-Minsko vandens sistema) didelių potvynių dažnokai buvo Neryje ties Vilniumi. Aukščiausi vandens lygiai čia pasiekti 1931, 1951, 1956 ir 1958 metais, pavasario potvynių metu. Susidarius ledų sangrūdoms žiotyse, kartais stebimi ir itin aukšti potvyniai Neries žemupyje (ties Jonava). Aukščiausi vandens lygiai čia buvo pasiekti 1946 metų pavasarį.

Nepaisant to, kad šie statiniai sumažino potvynių pavojų, negalima manyti, kad jis visai išnyko. Kuo didesnis potvynis, tuo mažiau Kauno HE ir Vileikos-Minsko vandens sistema veikia maksimalius potvynių debitus, tad didelis potvynis vis dar gali užlieti Kauno ir Vilniaus gatves.

Neries potvynis nebuvo grėsmingas?

„Dažnai sunku objektyviai įvertinti potvynių ekstremalumą. Pirmiausiai tai pasakytina apie potvynius, susidariusius dėl ledo sangrūdų: visi kriterijai tokių potvynių metu dažniausiai neviršijami, nes upės plukdo vidutinius ar kiek didesnius už vidurkį (tačiau pernelyg neišsiskiriančius iš bendro fono) pavasario potvyniui būdingus debitus. Tuo tarpu vandens lygis pakyla tik konkrečiose upės ruožų vietose – aukščiau sangrūdų“, - prisimena G. Dūdėnas.

Tipiškas tokių įvykių pavyzdys – 2010 metų pavasario potvynis. „Nors žiniasklaidos priemonės skelbė apie gana smarkiai išsiliejusį Nevėžį ties Panevėžiu bei Kauno rajone, ekstremalus potvynis nebuvo užfiksuotas. Tokia situacija susiklostė todėl, kad debitas neviršijo apskaičiuotų norminių tikimybių debitų reikšmių, o vandens lygis pagal ekstremalių įvykių kriterijus ties Panevėžiu bei Kauno rajono ribose nevertinamas. Tokiems potvyniams analizuoti bandoma naudoti išvestinius duomenis, pvz., pagal vandens išsiliejimo mąstą nustatinėti vandens lygius ar pan., tačiau tokie metodai dažnai nėra labai tikslūs ir tinka tik orientacijai“, - paaiškina pašnekovas.

Prognozės

Įvertinus klimato kaitos įtaką potvyniams numatoma, kad potvynių problemos išliks aktualios ir ateityje. Tikėtina, kad pavasario, liūčių sukeliamus ir kitus potvynius klimato kaita gali paveikti skirtingai.

Pavasario potvyniai:

• pavasario potvyniai formuosis anksčiau;
• pavasario potvynių maksimalūs debitai ir potvynių mastas bei intensyvumas XXI a. turės mažėjimo tendenciją;
• tikėtina, kad vakarinėje šalies dalyje XXI a. pabaigoje rudens ir pavasario potvyniai beveik susilies į ištisinį žiemos potvynį.

Liūčių sukeliami potvyniai:

• gausių kritulių pasikartojimas XXI a. augs;
• uraganinių audrų pasikartojimas išaugs;
• lietaus sukeltų potvynių pasikartojimas dažnės;
• didžiausia tikimybė kilti lietaus sukeltiems poplūdžiams numatoma rudens mėnesiais.

Vandens lygio kilimas Baltijos jūroje ir Kuršių mariose:

• nuo 1898 m. vandens lygis Klaipėdos sąsiauryje pakilo apie 14,7 cm;
• pagal didžiausią vandens lygio augimo scenarijų, per XXI amžių Lietuvos pakrantėje žiemą vidutinis vandens lygis gali pakilti net iki 100 cm;
• Kuršių mariose labiausiai tikėtinas vidutinio vandens lygio pakilimas 27–63 cm, dėl vėjo ir Nemuno potvynių poveikio lygis gali pakilti iki 217 cm.

Terminai:

Vandens debitas – vandens kiekis, pratekantis per bet kurį upės, kanalo ar hidrotechnikos įrenginio skerspjūvį per 1 sekundę.

Salpa - upės slėnio dalis, apsemiama per potvynius ir poplūdžius. Dalijama į žemutinę ir viršutinę. Salpą dengia upės sąnašos – aliuvis: smėlis, molis, dumblas. Arčiau upės vagos nugula rupesnis smėlis, toliau – smulkus smėlis su moliu ir dumblu. Salpos turi didelę ūkinę reikšmę – jų dirva labai derlinga.

Meandra - kilpos pavidalo upės vingis (pagal labai vingiuotos Didžiojo Mendereso upės Turkijoje pavadinimą). Meandros būdingos lygumų upėms. Paviršinės srovės ardo statų įgaubtąjį upės krantą, o priedugninės neša nuosėdas prie lėkšto išgaubtojo kranto. Kai susidaro didelė kilpa, siauriausioje jos vietoje upė dažnai pragraužia tiesesnį kelią, palikdama senvagę.

Ataskaitą gali rasti ČIA

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Grynas.lt

Autoriai: Laima Juozokaitė

Komentarai (1)